Sebas nuleido kojas nuo didžiulės lovos, paėmė nuo šalia stovėjusios kėdės trumpikes ir jas užsimovė. Tada nuėjo prie plačių veidrodinių durų į balkoną. Atidaręs jas įkvėpė gaivaus, jau rudeniu kvepiančios vėlyvos vasaros oro. Pro medžius, augusius ant jam priklausiusio Avelforo sklypo ribos, įspindo saulė.
Jis galėjo pasirinkti bet kurią vietą pasaulyje, bet jam patiko gyventi čia, netoli Keiptauno, pačiame žemyno pakraštyje tarp kalnų ir jūros. Tolumoje buvo matyti didžiulės lūžtančios bangos, kokios būna tik vakarų pakrantėje, žali ir pilki Atlanto vandenys paprastai buvo šalti, niūrūs, audringi ir kaprizingi. Bet dabar jūra buvo rami, bjauri tik jo nuotaika.
Džena. Ar sapnavo ją? Ar sapnas reiškė, kad jis yra jai įsipareigojęs, juolab kad atsisveikinus su mergina jam palengvėjo? Gal tai niekur nevedančios draugystės pabaiga, nors Dženai atrodė kitaip? Jis ne kartą ir kiek galėdamas švelniau yra užsiminęs, kad nenori įsipareigoti, tačiau žinojo, kad ji viltingai tikėjo, jog jis apsigalvos ir paprašys jos niekur nevažiuoti.
Tarsi nebūtų sutarę, kad jų romanas bus be jokių įsipareigojimų, juk ji pati sakė, kad supranta jį, kai jis pareiškė, kad pripažįsta tik meilę be jokių saitų.
Moterys. Fe. Kartais jos girdi tik tai, ką nori girdėti.
Sebas sukluso – ankstyvo ryto tylą suardė toli pasigirdęs jaguaro, įsukančio į Avelforo kelią, riaumojimas. Na štai, prasideda, – pagalvojo Sebas. Jis girdėjo išjungiant variklį, tada trinktelėjo durelės, o dar po minutėlės pamatė tėvą, einantį taku link nedidelio namuko šalia pagrindinio pastato.
Tai, kad jis ne vienintelis iš Holiso vyrų, turinčių bėdų su moterimis, Sebo neguodė. Jis bent jau apie tai nešneka. Dabar esi laisvas, – priminė jis sau. Tai pliusas.
– Dar viena užkniso? – šūktelėjo jis ir tėvas pakėlė galvą.
Patas Holisas pastatė odinį krepšį ant tako ir įsisprendė rankomis į šonus.
– Ir kada aš pasimokysiu?
– Tikriausiai niekada. – Sebas atsirėmė delnais į balkono turėklus. – Kas šį kartą?
– Ji nori vaiko. – Patas buvo nusiminęs. – Man šešiasdešimt, kuriems galams man tas vaikas?
– Jai tik dvidešimt aštuoneri, seni. Galėjai suprasti, kad ji norės vaiko. Ar prisipažinai jai, kad tu po vazektomijos operacijos esi nevaisingas?
Patas parodė į krepšį.
– Todėl aš čia ir esu. Ji baisiausiai įsiuto.
– Šit kaip… bet ar dėl to reikėjo išeiti? Juk namas tavo ir tu nesi vedęs. – Sebas prisimerkė, nes jam į galvą šovė baisi mintis. – O gal suskydai ir vedei?
Patas nežiūrėjo į jį.
– Ne, bet nedaug trūko.
Sebas perbraukė pirštais per plaukus, kuriuos kirpo trumpai, kad garbanos nekristų ant akių, ir tyliai nusikeikė.
– Nesikeik. Pats vos nevedei tos savo avantiūristės, – atkirto Patas, ir buvo teisus.
Tikriausiai buvo apakęs, kai pats pasiūlė pasirašyti vedybų sutartį ir sužadėtinė Bronvinė nė nemirktelėjusi pritarė. Kaip visada tvarkydamas reikalus, į vedybų sutartis Sebas žiūrėjo vadovaudamasis protu. Kadangi bendrovė, namas, pinigai ir apskritai visas turtas priklausė jam, skyrybų atveju jis pusę viso šio turto būtų turėjęs atiduoti jai.
Jo ir Bronvinės požiūriai nesutapo. Jeigu jis ją myli, privalo su ja dalytis viskuo. Jis Bronvinę mylėjo – tikriausiai… savotiškai – bet ne tiek, kad skyrybų atveju rizikuotų netekti savo bendrovės arba pusės namo, kuris priklausė jau ketvirtai Sebo šeimos kartai.
Jie abu užsispyrė ir išsiskyrė piktuoju.
Praėjo keli metai, daugybė valandų geriant viskį, kad aprimtų sudaužyta širdis, kol Sebas šiaip taip atsigavo. Vaikinas buvo linkęs apmąstyti savo bėdas, taip pat ir asmenines nesėkmes, kad geriau suprastų jų priežastis ir pasekmes.
Gali būti, Bronvinė jam patiko dėl to, kad savo elgesiu ir charakteriu buvo panaši į jo motiną. Tokia pat vėjavaikė, keičianti vieną darbą kitu, keliaujanti iš miesto į miestą. Tariamai laisva savo dvasia, kurią Sebui norėjosi, tiesiog magėjo sutramdyti. Kadangi motina, kai Sebui buvo maždaug dvylika metų, susikrovusi daiktus išvyko į kelionę po pasaulį, iš kurios iki šiol negrįžo, jis nebeturėjo vilties sulaukti motiniškos meilės ir palaikymo, nebesitikėjo, kad ji grįš ir įsikurs vienoje vietoje. Todėl ir sumąstė, kad sukūręs su Bronvine šeimą, pririšęs ją prie savęs galėtų užpildyti dėl motinos atsiradusią tuštumą.
Gal ir būtų pavykę.
Tačiau dirbdamas toje suknistoje įmonėje Sebas išmoko kai kurių dalykų. Skirtingai nuo savo darbo – Sebas rūpinosi internetiniu saugumu ir prižiūrėjo Holiso turto agentūrą – draugystės ir jausmų jis negalėjo skirstyti pagal tuos pačius analizavimo, vertinimo ir klasifikavimo kriterijus, be to, jis niekada nesuprato moterų. Todėl ir nutarė atskirti draugystę nuo jausmų. Toks neįpareigojantis bendravimas – seksas ir bendro pobūdžio pokalbis – negrėsė virsti konfliktu ar skauduliu, be to, reikalavo nedaug pastangų. Sebas jausmus ėmė slėpti motinai jį palikus, o po patirties su Bronvine nukišo juos dar giliau. Jam patiko taip gyventi. Nebereikėjo bijoti, kad širdis vėl bus sudaužyta.
Tėvo kaip kokio Piterio Peno reikalavimai buvo paprasti: kad būtų blondinė, ilgakojė ir dideliais papais. Svarbūs tik įgūdžiai ant čiužinio, intelektas jo nedomino.
– Taigi, ar galiu čia pagyventi, kol ji išsinešdins? – paklausė Patas.
– Tėti, Avelforas priklauso visiems Holisams, teisiškai jis vis dar tavo. Tik įspėju, kad Džesminai dabar atostogos, jos nėra jau beveik savaitę ir aš suvalgiau beveik visą jos paliktą maistą.
Patas nuliūdo.
– Vadinasi, pusryčiams negausiu bandelių su šilauogėmis?
– Galėsi išgerti kavos, bet tik tiek. Be to, niekas neskalbs drabužių ir neklos lovos, – pridūrė Sebas.
Patas atrodė sugniuždytas, ir ne tik dėl patogumų ir stokos visų kitų privalumų, kurių neteko, nes senyvo amžiaus jų šeimos patikėtinė, jų visų guodėja ir tvirta atrama atostogavo. Džesmina nebuvo vien namų prižiūrėtoja, be jos Avelforas buvo neįsivaizduojamas.
– Trauk velniai tą Džesę. – Patas nusižiovavo. – Einu prigulsiu. Miranda turi griausmingą balsą, visą naktį trimitavo ir nedavė man miegoti.
Sebas pasuko galvą, nes išgirdo skambant namų telefoną.
– Bjaurus rytas. Auštant atvažiuoja tėvas, kažkas skambina, nors dar nėra šešių… o aš dar negėriau kavos.
Patas kreivai šyptelėjo.
– Aš labiausiai norėčiau grįžti į namus.
Sebas irgi išsiviepė.
– Išspirk tą zirzą lauk ir grįši.
Patą nukrėtė drebulys.
– Gal geriau pagyvensiu čia, kol apsiramins.
Tėvas tiesiog alergiškas bet kokiems konfliktams, pagalvojo Sebas eidamas vidun.
– Sebai, čia Rovena… Rovena Dun.
Jis atpažino jos balsą dar prieš jai pasakant savo vardą, bet kadangi buvo susinervinęs, nesugebėjo greitai atsakyti. Rovena? Ko jai?..
– Sebai? Atleisk, gal pažadinau?
– Rovena, koks netikėtumas. Nustebinai. Oho…
– Aš Johanesburge. Oro uoste.
Kadangi