Rizikuoti verta. Emilie Rose

nes kaip ir šį kartą ją dažniausiai išsiųsdavo namo, kad atliktų susikaupusius darbus ir viską paruoštų Makso sugrįžimui. Tačiau ji be galo troško tai išvysti.

      Maksas buvo prodiuseris, tad filmavimo vietoje atsirasdavo pirmas ir išvykdavo paskutinis. Tačiau filmuojant Garbę – kadangi jis ėjo dar ir montuotojo pareigas, o šeima norėjo, kad užtikrindamas kokybę filmo apdorojimu tiesiogiai rūpintųsi pats – jis pasišalino iš filmavimo vietos antrinei komandai dar nė nepasirodžius.

      Dana negalėjo atsigėrėti Makso sugebėjimu surinkti filmo dėlionės detales taip, kad galutinis produktas atrodytų tarsi besiūlis paveikslas, ir jį stebėdama daug ko išmoko.

      – Maksai, žinau, kad norėtum būti ten, iki bus nufilmuotas paskutinis kadras, bet dėl montavimo skubos privalai likti. Aš galėčiau keliauti į Prancūziją ir prižiūrėti, kaip dirba antrinė komanda.

      – Tu reikalinga šičia. Kaip su garso efektais?

      Dana jau išmoko sekti Makso minties šuolius, todėl greitai perrokiravusi mintis iš stiklainio supylė padažą į mažesnįjį puodelį.

      – Jie pasirengę vykdyti visus tavo nurodymus. Patikrinau dekoracijas – atrodo tiksliai kaip pilies vidaus nuotraukos.

      Daną nuolat stebindavo butaforijų meistro ir dekoracijų rengėjų sugebėjimai puikiai atkurti bet kokią vietą, naudojantis filmuota medžiaga, nuotraukomis ir matavimais. Jeigu vakar nebūtų tekę važiuoti į studiją per beprotišką Berbanko3 eismą, būtų galėjusi prisiekti vis dar tebesanti už tūkstančių mylių, Prancūzijoje, nes vaikščiodama po garso efektų persunktas dekoracijas jautėsi būtent taip. Tačiau tikruosiuose pilies kambariuose nebuvo garsui nepralaidžių plokščių, kurių gausu butaforiniuose kambariuose filmavimo aikštelėje. Garsai čia bus kur kas aiškesni, jų neužgoš išoriniai trukdžiai, pavyzdžiui, danguje skrendantis lėktuvas.