– Tai plona suglamžyta popieriaus skiautelė, – tarė suraukdama antakius. – Visa laimė, kad nelijo.
– Amen, – pritarė Kilreivenas, nenuleisdamas akių nuo popierėlio jos rankose.
– Erelio akys, – pridūrė Alisa šyptelėjusi.
Kilreivenas atsakė šypsniu.
– Lakotų kraujas. Esu pėdsekys iš prigimties. Mano proprosenelis buvo Mažasis Didysis Ragas.
– Net neklausiu, iš kieno pusės. – Alisa garsiai atsiduso.
– Nėra reikalo kuklintis. Jis jodinėjo su Pašėlusio Žirgo būriu.
– Ei, esu apie tai skaičiusi, – įsiterpė šerifo pavaduotoja. – Kalbama, kad Kasterio būrys buvo tiesiog sutriuškintas.
– Vienas šajenas vėliau pasakojo, kad per pirmąjį susirėmimą prie upės nušovė baltąjį karininką. Dar jis sakė, kad jų žmonės nešė nušautąjį iki paskutinio sustojimo. Po šio įvykio, regis, kareiviai visai prarado ūpą ir kovėsi vangiai. Jie rado Kasterio brolį Tomą ir kelis aukštesniojo rango karininkus iš kitų padalinių. Tarp jų buvo ir Kasterio svainis. Tai gali reikšti, kad kariuomenės vadai keitėsi kelis kartus. Geriau pamąsčius, tai atrodo prasminga. Jei išties buvo netikėtas antpuolis, Kasteris pats būtų vadovavęs būriui. Keli istorikai laikosi nuomonės, kad Kasterio būrys jau buvo subridęs į upę, kai paskui juos atskriejo šajenai.
– Nesu aptikusi jokių duomenų, kad Kasterį nužudė anksčiau! – jausmingai šūktelėjo pavaduotoja.
– Šiuos duomenis aptikau vienintelėje knygoje. Buvo apklaustas karys, kovojęs indėnų pusėje. Jis teigė manąs, kad Kasterį nužudė per pirmąjį susirėmimą, – mąsliai nutęsė Kilreivenas. – Dar visai neseniai į indėnų pasakojimus niekas neatsižvelgė. Buvo sakoma, kad neliko gyvų liudininkų. Nesąmonė! Jų buvo net keli būriai. Bėda ta, kad tuojau po mūšio niekas nemanė, jog verta jų išklausyti. Tai nebuvo žudynės, – paskubomis kalbėjo jis, kol pavaduotoja nespėjo įsiterpti. – Skerdynės yra tuomet, kai žudomi beginkliai žmonės. Visi Kasterio žmonės buvo ginkluoti.
Mergina vyptelėjo.
– Ar niekada nemanei imtis istorijos mokytojo darbo?
– Mokytojo profesija per daug pavojinga. Dėl to ir tapau policininku. – Kilreivenas sukikeno.
– Puiki naujiena policijos pajėgoms, – įsiterpė Alisa. – Tu labai pastabus.
– Ir pati galiausiai būtum pastebėjusi, Džouns. Juk esi geriausia.
– Oho! Ar tik man nepasigirdo? Užsirašyk. – Alisa kreipėsi į pavaduotoją. – Kitą kartą, kai mane apšauks, kad netinkamai atlieku darbą, pacituosiu Kilreiveną.
– O tai pagelbės? – paklausė jis.
Alisa nusijuokė.
– San Antonijuje tavęs vis dar prisibijo. Vienas patrulis – Džeikobsas – išbąla kaip drobė, vos tik kas pamini tavo vardą. Jei teisingai suprantu, judu buvote susikivirčiję?
– Sviedžiau jį ant vaisių lentynos viename prekybos centre. Bjaurus reikalas. Ar žinai, kad nuo gervuogių ant odos lieka violetinių dėmių?
– Aš teismo ekspertė, – priminė jam Alisa. – Ar galėčiau pasiteirauti, kodėl tu jį nusviedei ant vaisių?
– Tyrėme apiplėšimą, o jis pradėjo laidyti užuominas apie vaisius vienam pareigūnui gėjui, kuris stovėjo prie pat manęs. – Jis išsišiepė. – Nepatikėsi, kaip švelnus stumtelėjimas gali pakeisti žmogaus požiūrį.
– Ei, Kilreivenai, kokių galų trypi nusikaltimo vietą? – sušuko Kešas Gryras iš kitos juostos pusės.
– Nesijaudinkit, – atsakė Alisa. – Jis ką tik aptiko be galo svarbų įrodymą. Turėtumėte skirti jam premiją.
Visi čia buvę pareigūnai ėmė švilpti.
– Išties turėčiau gauti premiją, – murmėjo Kilreivenas, eidamas prie savo viršininko. – Niekada neprašau laisvų dienų.
– Čia dėl to, kad neturi asmeninio gyvenimo, Kilreivenai, – papokštavo vienas pareigūnų.
Alisa atsistojo ir įdėmiai nužvelgė teisėsaugos pareigūnų, susispietusių ties nusikaltimo vietą žyminčia juosta, uniformas. Ji pažino kelis kitų jurisdikcijų automobilius. Ten buvo matyti net Federalinio tyrimų biuro mašina. Toks dėmesys mieguistoje grafystėje nestebino. Juk ne kasdien randamas nužudytas žmogus. Vis tik keista, kad federalams tai rūpėtų. Jai besidairant, Geronas Gryras ir Džonas Blekhokas iš San Antonijo federalinio tyrimo biuro išlipo iš automobilio ir, peržengę juostą, prisidėjo prie Alisos.
– Ką radai? – paklausė Gryras.
Ji kietai suspaudė lūpas, o žvilgsnis nukrypo nuo FTB skyriaus direktoriaus pavaduotojo Gryro prie specialiojo agento Džono Blekhoko. Koks kontrastas! Gryras – šviesiaplaukis, o Blekhoko plaukai – varno juodumo, ilgi, surišti į uodegą. Abu vyrai aukšti, tvirto sudėjimo, bet nestambūs. Geronas Gryras, kaip ir jo brolis Kešas, vedęs. O Džonas Blekhokas – vienišas ir laisvas. Alisa norėtų būti jo skonio. Jis toks pat dailus, kaip ir jo įbrolis Kilreivenas.
– Radau šiokių tokių įkalčių. Čia man pagelbėjo šerifo padėjėjas. Jūsų brolis, – ji kreipėsi į Džoną, – rado štai ką. – Ji kilstelėjo popieriaus skiautelę, saugiai įdėtą į įkalčių maišelį. – Nelieskite, – perspėjo, kai abu vyrai įdėmiai sužiuro. – Atidarysiu maišelį tik savo laboratorijoje. Neketinu rizikuoti.
Конец ознакомительного фрагмента.
Текст предоставлен ООО «ЛитРес».
Прочитайте эту книгу целиком, купив полную легальную версию на ЛитРес.
Безопасно оплатить книгу можно банковской картой Visa, MasterCard, Maestro, со счета мобильного телефона, с платежного терминала, в салоне МТС или Связной, через PayPal, WebMoney, Яндекс.Деньги, QIWI Кошелек, бонусными картами или другим удобным Вам способом.