Palengva drebulys liovėsi purtęs Veritės kūną. Po Makso apsiaustu šiluma ją užliūliavo, nuslopindama košmarišką naktį, ji ėmė snausti, o pakirdo tik išgirdusi Makso žodžius, kai jie pasiekė kaimelį:
– Kas tave globoja? Ar turi šeimą?
Veritė suglumusi apsižvalgė. Jie sustojo prie smuklės.
– Atsiprašau?
– Su kuo gyveni? Palydėsiu tave iki namų.
– A… – Ji bandė nutaisyti abejingą balsą. – Gyvenu namelyje. Aš… aš laukiu rytoj atvykstančio dėdės.
– Čia jūs, pone? – pasigirdo žemas balsas nuo lango pirmame aukšte.
Maksas pakėlė akis.
– Hardingai! Šaunuolis. Eikš čia ir paimk žirgą.
– Klausau, pone.
Veritė drebėdama sukando dantis. Nuo čia ji ir viena gali nupėdinti iki namelio. Juk tik pora žingsnių. Ji pamėgino nuslysti žemyn, bet tvirtos rankos sulaikė. Maksas nušoko nuo žirgo, nukėlė ją ir prilaikė, kai susverdėjo nenustovėdama ant sustirusių kojų.
– Atsargiai, – perspėjo jis.
Gal jos kūnas ir buvo sušalęs į ledą, tačiau širdis liepsnojo, tarsi kas nors po ja būtų sukūręs laužą.
Po valandžiukės smuklės durys prasivėrė ir pasirodė žemaūgis vyras su žibintu.
– Ar viskas gerai, pone? – pasiteiravo ir pridūrė: – O kas, po velnių, šita?
Veritę globianti ranka įsitempė.
– Hardingai, čia panelė Skot. Gal pasirūpintum Jupiteriu, kol palydėsiu ją namo?
Hardingas kilstelėjo žibintą.
– Panelė Skot?
Veritė krūptelėjo nuo ryškios šviesos ir prisispaudė prie Makso.
Žibintas vėl nusileido.
– Labai apgailestauju, mergyt. Dėl visko. Jis buvo drąsus vyras. Eik su majoru. Telaimina tave Dievas. Iki pasimatymo, pone.
– Hardingai…
– Klausau, pone.
– Nelauk.
– Pone?
– Nelauk manęs.
– Ne?.. A, taip. Gerai, pone. Labanakt, pone. – Jis nusivedė arklį.
– Dabar man jau nieko nenutiks, – pradėjo aiškinti Veritė. – Jums nereikia…
– Neaušink burnos, – patarė Maksas ir pakėlė ją ant rankų. – Nunešiu tave namo ir šneka baigta.
Neįtikėtina jo rankų jėga pribloškė Veritę ir privertė tylėti, kol jie pasiekė namelį ir jis švelniai nuleido ją ant žemės.
– Kur raktas? – paklausė Maksas.
Kandus juokas išsprūdo Veritei iš lūpų.
– Neužrakinta. Jie nepaliko nieko, ką būtų verta vogti.
Maksas pravėrė duris.
Juos pasitiko aklina tamsa.
– Palaukite, – paprašė Veritė, atsargiai žengtelėjusi prie stalo apgraibomis surado ten paliktą žvakę ir dėžutę su titnagu bei pintimi.
Sustirusiems pirštams sunkiai sekėsi su titnagu ir plienu. Ji vis daužė juos vieną į kitą, stengdamasi išskelti kibirkštį. Pagaliau apimta nevilties dėl savo nerangumo ji tyliai sudejavo. Per akimirksnį titnagas ir plieno plokštelė atsidūrė švelniose pasitikinčiose rankose, o žiežirbai nukritus ant popiergalio blykstelėjo liepsna.
– Sėskis, – šiurkščiai paliepė Maksas ir pastatęs priešais židinį kėdę pritūpė su žvake uždegti pakuroje sukrautų prakurų ir žagarų.
Veritė pakluso ir apimta gluminančio susižavėjimo stebėjo, kaip jis kursto ugnį, o paskui apeina virtuvę šniukštinėdamas po kiekvieną kampą. Ją užliejo šiluma, nors buvo kiaurai peršlapusi.
– Užlipk į viršų ir atsinešk sausų drabužių.
Tai tučtuojau pažadino ją iš snaudulio. Veritė sumirksėjo ir žvelgdama į jį židinio metamuose atšvaituose mieguistai paklausė:
– O kam?
– Persirengti. Tau reikia sušilti. Greičiau, – kantriai paragino Maksas.
Čia, apačioje? Kai jis sukiojasi virtuvėje? Staiga Veritė visai prabudo.
– Aš… aš persirengsiu viršuje. – Aišku, jis atrodė visiški nepavojingas, tačiau vis tiek… ji negali persirengti apačioje, net jei jis ir nusigręžtų, užsirištų ant akių raištį ar užsimerktų.
– Čia yra židinys, – suurzgė Maksas.
– Ir jūs taip pat, – atrėžė ji. – Persirengsiu savo miegamajame!
Maksas įdėmiai įsistebeilijo į ją.
– Dėl Dievo meilės, mergyt! Nejau manai, kad galėčiau pasinaudoti tavimi?!
Veritės skruostai suliepsnojo.
– Aišku, ne! Tik… vis tiek aš geriau persirengsiu viršuje.
Netikėtas šypsnys sušvelnino jo gana griežtus veido bruožus.
– Jis mėgdavo kartoti, kad esi užsispyrusi maža būtybė. Sakė – kaip ir tavo motina. Gerai, tik paskubėk. Nenorėčiau, kad mirtinai peršaltum.
Veritė nuskuodė aukštyn Maksui nespėjus persigalvoti.
Kai apsirengusi savo šilčiausius apatinius ir storus naktinius marškinius Veritė įslinko atgal į virtuvę, rado majorą rausiantis spintelėse. Ji įsitaisė prie židinio ir įsistebeilijo į jį.
Rodės, virtuvėje jis jautėsi kaip namuose – viską surado lengvai, lyg būtų pratęs pasirūpinti savimi. Galiausiai prisiartino su savo radiniais: ant nudužusios molinės lėkštės gulėjo gabalėlis sūrio, kriaukšlė duonos ir du obuoliai.
– Čia viskas? – paklausė. – Toli gražu nepakaks.
Veritė pajuto, kaip vėl ima kaisti skruostai.
– Atsiprašau. Kitką suvalgiau vakarienei. Jei būčiau žinojusi, kad užsuksite… – Ketino likučius pasilaikyti pusryčiams, bet po to, ką Maksas padarė, ji buvo pasiruošusi atiduoti jam viską, ką turi.
Maksas sumirksėjo ir padėjo lėkštę Veritei į sterblę.
– Tai tau! Ne man!
Sukrėsta Veritė dėbsojo į maistą. Kada paskutinį kartą kas nors jaudinosi dėl to, ką ji valgo? Tačiau visai netroško pernelyg uoliai ieškoti atsakymo.
Pagalvojus apie maistą jos pilvas sugurgė, bet ji prisivertė pavalgyti jausdama į dūmtraukį atsirėmusio Maksas žvilgsnį. Šiek tiek užvalgius pasidarė gerokai šilčiau.
– Tau reikia gerai išsimiegoti, – netikėtai pareiškė Maksas jai baigus valgyti. – Sušildžiau židinyje plytą. Pasiimsi su savimi. Kaip jautiesi? Nebešalta?
Veritė stodamasi linktelėjo. Tai nebuvo melas. Jautėsi kur kas geriau nei prieš porą valandų.
– Labai gerai. Dabar eik.
– Labos… labos nakties, Maksai ir… ir dėkoju jums, – tarė ji beviltiškai virpančiu balsu ir užsimerkė stengdamasi sustabdyti ašaras.
Galinga ranka apsivijo jai aplink