– Todėl, kad… ne.
– Sugrįžtum prieš pat prasidedant naujiems mokslo metams, – neatlyžo Šarifas, jo tonas buvo toks ramus ir nepermaldaujamas, kad Džeslina net pašiurpo.
– Tu panašus į mano mokinius, kurie nesiklauso, ką jiems sakai.
Šarifas niūriai nusišypsojo.
– Tu net neapsvarstei mano pasiūlymo.
– Nėra ką svarstyti, – atšovė Džeslina, negalėdama atsistebėti, kad jis toks arogantiškas. – Turiu planų, kurių negaliu pakeisti. Net dėl tavęs.
Šarifas prisimerkė išgirdęs tokį jos toną. Neketino būti šiurkšti, bet jautėsi nesmagiai, todėl atsakė gana aštriai. Jai nepatiko, kad Šarifas it koks bokštas stūkso virš jos stalo ir diktuoja savo sąlygas, tarsi būtų savo rūmuose, o ne jos klasėje. Be to, jis mygo ją priimti pasiūlymą ir visiškai nekreipė dėmesio į jos jausmus ir poreikius.
– Dėkoju, kad prisiminei mane ir pasiūlei darbą, karaliau Ferai, tačiau atsakymas toks pat – ne.
– Mokėsiu tau dvigubai didesnį atlyginimą…
– Liaukis! – šūktelėjo Džeslina per visą klasę ir tėškė ant stalo sunkų vadovėlį. – Mano sprendimas neturi nieko bendra su pinigais. Man jie nerūpi. Gali mokėti kad ir du tūkstančius dolerių per dieną – man nusispjauti! Manęs tai nedomina. Nedomina. Supratai?
Klasėje stojo tyla. Mirtina tyla.
Šarifas pats kaltas, kad ji prarado savitvardą, – nusprendė Džeslina. Jis visiškai nesiklauso, kas jam sakoma.
– Aš išvykstu atostogų, – pridūrė ji atlošusi pečius – net susidūrus jųdviejų žvilgsniams ji neketino leistis įbauginama. Jų santykiai nutrūko prieš daugelį metų ir nebuvo jokio pagrindo – nei profesinio, nei asmeninio – viską pradėti iš naujo. – Išvykstu šįvakar.
Šarifo veidas tapo dar griežtesnis – atrodė it iš akmens iškaltas.
– Atostogas gali atidėti kitai vasarai. Man tavęs reikia.
Džeslina nepajėgė sulaikyti isteriško juoko.
– Tau manęs reikia? Čia tai bent pokštas, karaliau Ferai. Tikrai labai juokinga.
Tačiau Šarifas nesijuokė, tik suraukė antakius ir žvelgė į ją žvilgančiomis pilkomis akimis.
– Pasakyk bent vieną rimtą priežastį, kodėl net nesvarstai galimybės man dirbti.
– Galiu pasakyti bent tris, – atsakė Džeslina, skubiai kraudama užduočių vadovėlius vieną ant kito. – Mokslo metai ką tik pasibaigė ir man reikia pailsėti. Esu suplanavusi nuostabias atostogas – keliausiu po Australiją ir Naująją Zelandiją. Už viską jau sumokėta. Ir paskutinis, ko gero, pats svarbiausias dalykas: kartą aš jau buvau tavo mergina ir visiškai netrokštu…
Džeslinos žodžius nutraukė mokyklos priešgaisrinė signalizacija. Ji užkaukė taip netikėtai ir garsiai, kad sekundės dalį Džeslina stovėjo sustingusi, nepajėgdama nė pajudėti. Kitą kartą ji būtų čiupusi žurnalą ir sparčiai išvedusi mokinius iš mokyklos, tačiau šįkart klasėje vaikų nebuvo ir jų saugumu rūpintis nereikėjo.
Staiga klasės durys atsidarė ir į vidų įsiveržė du stambūs vyrai tamsiais drabužiais. Rankose jie laikė parengtus ginklus. Vienas iš jų kažką pasakė Šarifui, šis tik linktelėjo ir pasisuko į Džesliną.
– Ar dažnai taip atsitinka?! – garsiai paklausė jis, stengdamasis perrėkti kurtinantį sirenos staugimą.
– Ne! – riktelėjo ji, imdama rankinę, portfelį ir trumpą švarkelį – buvo atstulbusi, kad Šarifo apsaugos komanda sureagavo žaibiškai. Bet ko čia stebėtis. Juk Šarifas turėjo apsauginių net tada, kai jie gyveno Londone. – Spėju, kad pavojus netikras, – išsiblaškiusi pridūrė. – Turbūt mokyklos absolventai pokštauja mokslo metų baigimo proga. Jie mėgsta pašėlioti. Tačiau mums vis tiek reikia išeiti, grįžti galėsime tik tada, kai leis priešgaisrinės saugos inspektorius.
Ji buvo ką tik nukabinusi nuo kėdės atkaltės švarkelį, kai staiga įsijungė lubose įmontuoti priešgaisrinės saugos purkštuvai ir užpylė klasę su visais joje esančiais žmonėmis šilta vandens srove.
Čiupęs nuo stalo Džeslinos portfelį ir rankinę Šarifas šūktelėjo:
– Eime!
Koridoriuje, kuris jungė klases, buvo slidu nuo pribėgusio vandens. Bėgdami koridoriumi link laukujų durų jie girdėjo atvažiuojančių gaisrinių automobilių sirenas ir žmonių šūkaliojimus arabų kalba.
Kai pasiekė pagrindinio administracijos pastato laiptus, gaisrinės automobiliai jau suko į aikštelę, o kita pusė Šarifo apsaugos būrio, koks pustuzinis vyrų, laukė pasirengę veikti.
Pastebėję Šarifą vyrai tuojau pat puolė prie jo, tačiau šis juos sustabdė.
Paradiniais mokyklos laiptais lipusi daktarė Medoks irgi pastebėjo garbingąjį svečią ir pribėgo prie jo.
– Atsiprašau, – tarė ji ir išsigręžusi sijono kraštą nusišluostė rankas į šonus. – Tikrai nuoširdžiai atsiprašau dėl to, kas įvyko. Mes taip didžiuojamės savo mokykla, o štai kas nutiko – jūs permirkote iki siūlo galo…
– Mes visi permirkome, – atsakė jai Šarifas, – ir sėkmingai išdžiūsime. – Jis žvilgtelėjo pro direktorę į mokyklos pastatą, kurį jau apžiūrinėjo gaisrininkai, norėdami įsitikinti, ar tikrai viduje niekas nedega. – Panelės Hiton klasė užpilta. Ar visose bus tas pats?
– Manau, kad taip. Įvesta nauja automatinio gaisro gesinimo sistema. Šiais metais ją sumontavome vykdydami mokyklos tarybos rekomendaciją. Reikia pripažinti… – daktarė Medoks stabtelėjo ir nusibraukė nuo kaktos šlapius žilus plaukus, – kad veikia šiek tiek per gerai.
– Tačiau buvo verta įsivesti, jeigu padeda gelbėti žmonių gyvybes, – įsiterpė Džeslina, imdama savo daiktus iš Šarifo. – Knygas ir kilimus lengva pakeisti naujais. Laimei, mokykla apdrausta. Liko beveik trys mėnesiai iki naujų mokslo metų pradžios, pakaks laiko viskam sutvarkyti.
– Gal žadate tam paskirti savo atostogas, panele Hiton? – irzliai paklausė daktarė Medoks. – Kol vyks remonto darbai, kažkam teks likti čia ir juos prižiūrėti.
– Kaip supratau, panelė Hiton jau turi planų, – ramiai įsiterpė Šarifas ir atsukęs nugarą daktarei Medoks atidžiai pažvelgė į Džesliną. – Palydėsiu tave iki automobilio.
– Aš neturiu automobilio, – tarė ši, užsimetusi ant peties rankinę. – Namo važiuoju taksi.
Šarifas suraukė antakius.
– Bet juk moki vairuoti.
– Automobilis brangiai kainuoja, o man patinka važinėtis taksi. Jokių rūpesčių, niekas nesikabinėja.
Niekas nė nemėgintų, Džeslina žinojo, kad Šardžoje tai nepriimta.
Džeslina mylėjo šį kraštą, kurį laikė naujaisiais savo namais. Nors naktinis gyvenimas čia ne toks prašmatnus kaip Dubajuje, be to, ir verslas sukasi ne tokiu pašėlusiu ritmu, Šardžoje liko savotiško žavesio ir elegancijos, ko Dubajuje, tame dangoraižių ir dirbtinės salos rojuje, tektų gerokai paieškoti.
Šardža buvo tylesnis ir mažesnis miestas, kuriame – mažiau blizgučių ir beprotiško švaistymosi pinigais. Džeslina dievino didingus bulvarus su iš kraštų augančiomis palmėmis ir patrauklius daugiaaukščius pastatus miesto centre. Būdavo malonu po jį pasivaikščioti, o prireikus galėdavo sėsti į taksi. Taip