Išdidusis Džeradas Makeidas. Nora Roberts

apie sąskaitą studijoms ir meiliai šypsotis jos sūnui. Jis neturėjo jokios teisės nukreipti tos šypsenos į ją… bent jau ne taip įžūliai… ir žadinti seniai užmigdytus jausmus.

      Na, galų gale, ji dar nemirė, pagalvojo ir nuoširdžiai atsiduso. Kai kurie vyrai atrodo gimę vien tam, kad moteriai sudrėktų tam tikra vieta.

      Savana nenorėjo tokią nuostabią pavasario naktį sėdėti čia ir galvoti, kaip seniai neglaudė glėbyje jokio vyro ir pati nebuvo glaudžiama. Tiesą sakant, ji visai nenorėjo galvoti, tačiau jis atžingsniavo per jos pievutę ir greičiau nei per akimirką supurtė jos kruopščiai susikurtą pasaulį.

      Tėvas mirė, o ji netgi labai gyva. Trumpas advokato Makeido vizitas leido aiškiai įsisąmoninti šiuos abu dalykus.

      Ir nors labai norėtų to išvengti, jai teks pripažinti ir viena, ir kita. Ilgainiui vėl turės susidurti su Džeradu. Jeigu pati į jį nesikreips, jis vėl čia atvažiuos. Su atkaklia veido išraiška, dailiu kostiumu, su kaklaraiščiu arba be jo.

      Todėl reikės nuspręsti, ką daryti. Be to, teks viską papasakoti Brajanui. Jis turi teisę žinoti, kad jo senelis mirė. Ir turi teisę žinoti apie palikimą.

      Tačiau šįvakar ji apie tai negalvos, nesirūpins ir į tai nesigilins.

      Savana ilgai nejuto, kad skruostai šlapi nuo ašarų, pečiai krūpčioja, o rauda drasko gerklę. Susigūžusi į kamuoliuką ji nuleido galvą ir priglaudė veidą prie kelių.

      – Ak, tėveli…

      2

      Džeradas nebuvo nusistatęs prieš ūkio darbus. Neketino kaip Šeinas tokiu būdu pelnyti duonos kasdieninės, tačiau vieną kitą valandą per dieną pasidarbuoti ūkyje buvo visai neblogai. Nuo tada, kai nusprendė parduoti namą mieste ir grįžo namo, griebdavosi ūkio darbų, kai tik turėdavo laiko. Tai buvo darbai, kurių negali pamiršti – raumenys tuoj patys prisimena. Ir tu melži, šeri, ari, sėji.

      Išsirengęs iki prakaitu permirkusių marškinėlių ir senų džinsų jis tempė karvėms glėbius šieno. Juodmargės drimbino prie ėdžių kliūdamos viena už kitos, mojuodamos uodegomis. Jų kvapas jam priminė jaunystę, o labiausiai tėvą.

      Bakas Makeidas laikė karves ir savo sūnus išmokė vertinti jas atsakingai, kaip pragyvenimo šaltinį. Jam ūkininkavimas buvo gyvenimo būdas – kaip dabar Šeinui. Pasinėręs į ūkio darbus Džeradas susimąstė, ką tėvas pagalvotų apie sūnų advokatą.

      Tikriausiai šiek tiek apstulbtų pamatęs jį su kostiumu ir kaklaryšiu, nuolat rengiantį įvairiausius dokumentus ir dedantį į aplankus. Džeradas vylėsi, kad tėvas juo didžiuotųsi. Jam reikėjo tikėti, kad tėvas didžiuotųsi.