Tačiau ne mane, – vis dar neprarasdama vilties pasakė sau Greisė. – Manęs ji nepaveiks niekada!
– Kaip suprantu, dirbsime drauge, – užtvirtino Lukas ir nusišypsojo visažinio šypsena. Tarsi pažinotų Greisę kur kas geriau, nei ji pati galėjo tikėtis save kada nors pažinti. Tarsi jau laikytų tą galią savo rankose, tarsi jau laikytų savo rankose ją ir, kas žino, ką dar. – Galiu tik viltis, kad esate bendradarbiauti linkusi kolegė, – tęsė jis balsu, kuris, užuot ją siutinęs, vertė jaustis silpna. Lengvai pasiduodančia. Lukas, lyg tai supratęs, nusišypsojo dar plačiau. – Bent jau aš tikrai toks.
ANTRAS SKYRIUS
Greisė atrodė persigandusi, o Lukas moterims paprastai keldavo ne tokią reakciją. Net tokioms iškrakmolytoms ir oficialiomis kaip šioji, nors per įprastines medžiokles tokios rūšies paukštyčių ne kažin kiek ir buvo sutikęs.
– Dirbsime drauge? – pakartojo ji, tarsi Lukas būtų pasiūlęs kažką neįtikėtinai nepadoraus. – Čia?
– Toks bent jau sumanymas, – plačiau nusišypsodamas atsakė jis. – Nebent, žinoma, sugalvotumėte geresnį laiko praleidimo būdą šiame niūriame kabinete.
Dažniausiai netgi šalčiausio būdo moterys – bibliotekininkės, vienuolės ir panašiai – tirpdavo, vien jam šyptelėjus. Šypsena net Luko vaikystės arsenale buvo svarbiausias ginklas. Ji nuginkluodavo ištisus moterų batalionus visame pasaulyje. Paties Luko nuomone, jo šypsena buvo žavesnė net už jaunesniojo brolio Natanielio, kuris kaip tik dabar pretendavo į Žydrojo ekrano apdovanojimą ir kurio ne tokia ryški šypsena figūravo beveik visuose pasaulio spaudos leidiniuose. Priežastis, dėl kurios Greisė Karter, pabrėžtinai oficiali prakeiktos Hartington’s renginių vadovė, nereaguoja į jo šypseną, kai legionai prieš ją tirpdavo, vos jai švystelėjus, Lukui vis dar buvo paslaptis.
Ji – neįtikėtina – nutaisė rūsčią miną.
– Tikrai nesugalvočiau, – kritiškai, ryžtingai ir su siaubu burbtelėjo Greisė. – Be to, labai jums padėkočiau, pone Vulfai, jeigu pasiūlymus pasilaikytumėte sau.
– Kaip? – tik iš smalsumo paklausė Lukas ir žengtelėjęs artyn stebėjo, kaip Greisė įsitempia.
– Kaip? – lediniu balsu atkartojo ji. – Lavindamas savo santūrumą, jeigu tokia savybė jums, žinoma, iš viso ką nors reiškia.
– Kaip man padėkotumėte? – paklausė jis, mėgaudamasis jos akyse žybtelėjusiu jau kitu jausmu. – Tikriausiai suprantate, kad pradedu greitai nuobodžiauti, todėl šiais laikais priimu tik labiausiai šokiruojamas ir išradingiausias padėkos formas. Tokia mano asmeninė politika. Juk reikia laikytis bent kokių nors standartų.
– Kaip įdomu, – ramiai pasakė Greisė. Ir vėl tas perdėtas mandagumas. – O man susidarė nenuginčijamas įspūdis, kad jūsų standartai labai jau neapibrėžti.
– Dažnai pasitaikanti klaidinga išvada, – nerūpestingai atšovė Lukas. – Esu ne ką daugiau neapibrėžtas, negu nesikišimo politika.
– Kaip suprantu, taip įvardijate savo taisyklių nepaisymą, – atkirto Greisė. Jos žvilgsnis nukrypo į sumuštą jo veidą. Lėta, dėmesį prikaustanti pietietiška tarsena tapo įtartinai miela. – Be galo viliuosi, kad neliks bjaurių randų.
– Ant mano garsiojo gražiojo veidelio? – apsimesdamas nustebęs ir šiek tiek pasibaisėjęs paklausė Lukas. – Tikrai ne. O jeigu motina gamta visgi pasirodytų klydusi, egzistuoja chirurgai.
O kad chirurgai galėtų išgydyti kitus, nematomus, randus, – niūriai pagalvojo Lukas. Vakar jį ne itin sutrikdė pačią intymiausią akimirką pasirodęs Samantos Kartrait vyras, filmų prodiuseris. Galiausiai jam padarė įspūdį tik keli iš eilės gauti smūgiai, nes juk įžeistas vyras privalo išlieti pyktį. Toji situacija, įskaitant ir mėlynes, niekuo nesiskyrė nuo kitų.
Išskyrus tai, kad išvykdamas iš viešbučio laukiančio automobilio vairuotojui Lukas liepė važiuoti ne į besielį butą pietinėje Temzės upės pusėje. Atsiliepdamas į vidinį raginimą, į kurį net neketino gilintis, Lukas liepė jį nugebanti į Bakingamšyro tyruose stūksantį Vulfų dvarą – apleistą akmens ir blogų prisiminimų pilį, kurios kiek įmanydamas vengė nuo tada, kai, būdamas aštuoniolikos, paliko namus.
Jis buvo girdėjęs gandus, neva jo paklydėlis vyresnysis brolis Džeikobas po dvidešimties prapulties metų pagaliau vėl grįžo namo, ir Lukas, apniktas nuosavo gausaus demonų būrio, kurie paprastai versdavo jį elgtis itin įžūliai, nusprendė, jog būtent ši girta aušra ir turi būti tinkamas metas patikrinti, ar toji istorija nėra laužta iš piršto.
Tačiau galvoti apie šitai jis nebuvo nusiteikęs. Nenorėjo prisiminti nei Džeikobo, nei priežasties, dėl kurios jis išvyko ir grįžo, ir tikrai ne brolio jam ištartų žodžių, kurie ir paskatino Luką elgtis visiškai nebūdingai, o kulminacija buvo atvykimas į šį biurą. Todėl verčiau jau sutelks dėmesį į priešais stovinčią moterį – tą jis didžiai ryžtingai ir meistriškai darydavo nuo pat jaunystės.
Šioji vis dar be galo rūsčiai žiūrėjo į jį.
– Jeigu būčiau kas nors kitas, – pasakė Lukas, akimis nusileisdamas iki išraiškingų stipriai suspaustų Greisės lūpų, – pagalvočiau, kad tas rūstus žvilgsnis reiškia, jog jums nepatinku. Bet tai, žinoma, neįmanoma.
– Niekada nesakykite niekada, – kuo maloniausiu balsu pasakė Greisė.
– Retai kada tai sakau, – tyliai užtikrino ją Lukas ir pakėlęs akis leido abiem pajusti jų kaitrą. – Mielai tai pademonstruočiau.
Įsivyravo trumpa kaitri pauzė.
– Ar jūs ką tik pasiūlėte tai, ką manau jus pasiūlius? – tarsi reikalaudama pasiaiškinimo paklausė Greisė, o jos tamsios akys grasinamai blykstelėjo ugnimi, siera ir kitokiais panašiais velniškais dalykais. Lūpos virto nepritarimą reiškiančia plonyte linija.
Lukas nebūtų sugebėjęs paaiškinti, kodėl tai jį taip pralinksmino.
– Negaliu pasakyti prisimenąs, ką siūliau, – vėl nusišypsodamas atsakė jis. – Bet reikėtų suprasti, kad jūs prieštaraujate.
– Tinkamesnis žodis būtų jaučiuosi įsižeidusi, pone Vulfai, – atkirto ji. – Ne prieštaraujanti.
Tačiau jis žinojo, ką reiškia toji kibirkštis jos akyse, ir ji tikrai nereiškė įsižeidimo.
– Jeigu jau taip sakote, – tarė jis ir atvirai nužvelgė jos kūną.
Greisė buvo aukšta ir liekna, su išlakiais apvalumais, ryškios spalvos šviesiais plaukais, rudomis ilgesingomis akimis, žodžiu, tobula ilgakojė. Deja, ji vilkėjo pernelyg griežto kirpimo drabužius, kurių visi buvo skirti nukreipti vyro akis nuo tų vietų, į kurias šios krypo savaime.
Prie viso šio derinio pridėkite kruopščiai į kuodą susuktus plaukus, ir neliks abejonės, kad ši moteris – viena tų neįdomių griežtų karjerisčių, kurios Lukui visada keldavo didžiausią nuobodulį. Iš tokios moters, kaip bylojo skaudi patirtis, galima buvo tikėtis tik vienos rūšies prasiblaškymo: sarkastiško pamokslavimo apie Luko nesuskaičiuojamus moralinius nusižengimus, o ne kelių karštų akimirkų, per kurias jos kojos būtų tvirtai apsivijusios jo klubus, o jis ritmiškai judėtų jos glėbyje.
Kaip gaila, – nenoromis