Jutau, kad nebegaliu ištrūkti iš įkyrių minčių labirinto, stoti į mūšį dėl sandėrio su velniu, kuris neegzistavo, kad išnyktų įkyrūs norai ir dingtų mintys, kurios irgi neegzistavo. Matydamas, kad nebesugebu suvokti reikalo esmės, tiesiog sėdėjau ir tylomis žiūrėjau į lempą, o mano kabineto laikrodis garsiai skaičiavo minutes.
– Tai ką manote? – galų gale paklausė Džordžas.
– Nežinau, Džordžai, – tariau. – Nežinau, ką manyti. Man reikia daugiau laiko visa tai apgalvoti. Šiuo metu nežinau, ką jums pasakyti.
Toliau sėdėjau įsmeigęs akis į šviesą, o laikrodis tiksėjo toliau. Praėjo dar penkios minutės. Džordžą ėmė trikdyti mano tylėjimas. Galų gale jis prašneko:
– Tiesą sakant, nepasakiau jums ir dar kai ko. Turbūt dar ir dėl to jaučiuosi kiek kaltas. Matote, susitarime su velniu buvo numatyta dar viena sąlyga. Kadangi iš tikrųjų velniu netikiu, negalėjau būti tikras, kad jis išties mane pražudys, jei grįšiu atgal. Kad šis susitarimas būtų veiksmingas, man reikėjo papildomų garantijų – tokių, kad daugiau tikrai nekiltų noras grįžti atgal. Svarsčiau, kas tai galėtų būti. Tada man toptelėjo, kad gyvenime man brangiausias mano sūnus Kristoferis. Todėl pažadėjau, kad jei nesugebėjęs atsispirti pagundai grįšiu atgal, velnias padarys taip, kad Kristoferis mirtų dar neužaugęs. Mirsiu ne tik aš, bet ir Kristoferis. Dabar suprantate, kodėl nebegaliu grįžti atgal? Net jei velnio iš tikrųjų ir nėra, vis tiek nenoriu rizikuoti Kristoferio gyvybe. Juk šitaip jį myliu.
– Tai žaidžiate ir iš Kristoferio gyvybės? – paklausiau apdujusiu balsu.
– Na taip… Tai nelabai gerai, ar ne? Būtent dėl to ir graužiuosi labiausiai.
Vėl nutilau, bandydamas po truputį susivokti. Mūsų susitikimo valanda beveik baigėsi. Iš Džordžo bruzdėjimo supratau, kad jis ruošiasi išeiti.
– Palaukite, Džordžai, – sustabdžiau jį. – Jūs – paskutinis mano pacientas šį vakarą. Norėčiau pasakyti, ką manau, ir tam esu beveik pasiruošęs. Jei neturite skubių reikalų, norėčiau, kad dar pabūtumėte ir mane išklausytumėte.
Džordžas laukė nenustygdamas vietoje, o to mažiausiai norėjau. Mokydamasis psichiatrijos, buvau mokomas – ir pats sau buvau įsiteigęs – nemoralizuoti. Terapinis gydymas gali būti veiksmingas tik tuomet, kai pacientas jaučia, kad gydytojas jo nekritikuoja. Tik geranoriškoje aplinkoje galima tikėtis, kad pacientas išdrįs atsiverti ir pradės suvokti savo tikrąją vertę. Psichiatru dirbu jau gana ilgai ir žinau, kad dažnai tam tikru gydymo momentu gydytojui būtina, netgi privalu, paprieštarauti pacientui vienu ar kitu klausimu ir kritiškai įvertinti jo veiksmus. Tačiau taip pat žinojau, kad geriausia, kai tai įvyksta gydymui artėjant prie pabaigos, kai tarp terapeuto ir paciento būna užsimezgęs tvirtas ryšys. Džordžas pas mane lankėsi vos keturis mėnesius ir mūsų santykius vargu ar buvo galima laikyti tvirtais. Nesinorėjo rizikuoti ir pradėti jį kritikuoti taip greitai, neturint jokio tvirto pagrindo. Taip elgtis buvo labai pavojinga. Pavojinga buvo ir to nedaryti.
Džordžas ilgiau nebegalėjo tverti mano tylėjimo. Man dar nespėjus galutinai apsispręsti, kaip elgtis, jis neištvėręs prašneko:
– Na, tai ką galvojate?
Pažvelgiau į jį.
– Galvoju, Džordžai, kad labai gerai, jog, kaip pats sakote, jus persekioja kaltės jausmas.
– Kaip tai?
– Noriu pasakyti, kad tikrai turėtumėte jaustis kaltas. Dėl tokio poelgio tikrai reikėtų gailėtis. Būčiau labai sunerimęs, jei taip pasielgęs kaltės nejaustumėte.
Džordžas bematant sukluso.
– Maniau, kad psichoterapiniai užsiėmimai ir reikalingi tam, kad atsikratyčiau kaltės jausmo.
– Tik tais atvejais, kai kaltę jaučiame nepagrįstai, – atsakiau. – Jaustis kaltam dėl to, kas nėra blogai, netikslinga ir nenormalu. Nesijausti kaltam pasielgus išties blogai irgi nenormalu.
– Manote, kad esu blogas žmogus?
– Manau, kad sudarydamas tokį sandėrį su velniu pasielgėte blogai. Amoraliai.
– Bet juk iš tikrųjų aš nieko nepadariau, – sušuko Džordžas. – Argi nesuprantate? Visa tai – tik mano vaizduotės vaisius. Juk pats sakėte, kad nėra blogų minčių, norų ar jausmų. Sakėte, kad „tik realūs poelgiai būna blogi“, ir dar pridūrėte, kad tai yra svarbiausias psichiatrijos dėsnis. Juk nieko nepadariau. Nė piršteliu nepaliečiau jokio gyvo padaro.
– Kai ką vis dėlto padarėte, Džordžai, – atsakiau.
– Ką gi?
– Sudarėte sandėrį su velniu.
– Bet tai nieko nereiškia.
– Argi?
– Žinoma. Argi nesuprantate? Visa tai vyksta tik mano mintyse, tai – mano vaizduotės padarinys. Juk iš tikrųjų velniu apskritai netikiu. Net netikiu Dievo, tai kaip galiu tikėti velnią? Jei būčiau sudaręs tikrą sandėrį su tikru žmogumi, būtų visai kas kita. Bet to nepadariau. Velnio iš tikrųjų nėra, tad ir mano sandėris netikras. Kaip galima sudaryti tikrą sandėrį su tuo, kas neegzistuoja? Iš tikrųjų nieko neįvyko.
– Norite pasakyti, kad sandėrio su velniu nesudarėte?
– Po galais, taip, sudariau, jau sakiau. Bet jis nėra tikras. Stengiatės sumalti mane į miltus kabinėdamasis prie žodžių.
– Ne, Džordžai, – tariau. – Tai jūs kabinėjatės prie žodžių. Apie velnią nutuokiu ne ką daugiau už jus. Nežinau, ar jis vyriškos, ar moteriškos lyties, o gal belytis. Nežinau, ar jis turi kūnišką pavidalą, ar tai gamtos jėga, ar tiesiog idėja. Bet tai visai nesvarbu. Aišku viena, kad ir kas tai būtų, jūs susitarėte su juo.
Džordžas griebėsi kitokios strategijos.
– Net jei ir taip, susitarimas negalioja. Jis neturi galios. Bet kuris teisininkas jums pasakys, kad per prievartą sudaryta sutartis teisiškai negalioja. Nesate įpareigotas vykdyti sutarties, jei ją pasirašėte jausdamas į nugarą įremtą šautuvo vamzdį. Dievas liudininkas, aš buvau priverstas taip pasielgti. Pats matėte, kaip kankinausi. Ištisus mėnesius maldavau jūsų pagalbos, bet jūs nepakrutinote nė piršto. Taip, atrodo, kad jums rūpiu, tačiau kažkodėl nieko nepadarėte, kad išvaduotumėte mane iš kančių. Ką dar man reikėjo daryti, kai iš jūsų pagalbos nesulaukiau? Šie pastarieji mėnesiai buvo nesibaigianti kančia. Siaubinga kančia. Jei jau ir jos nelaikysime prievartine aplinkybe, tai nežinau, ką tada reiškia žodis „prievarta“.
Pakilęs iš savo vietos priėjau prie lango. Minutėlę stovėjau žvelgdamas į akliną tamsą. Dabar buvo pats metas tai padaryti. Atsisukęs į jį tariau:
– Gerai, Džordžai, noriu jums kai ką pasakyti ir prašyčiau gerai įsiklausyti į mano žodžius, nes jie yra labai svarbūs. Už tai, ką išgirsite, nieko nėra svarbiau.
Atsisėdau į savo vietą ir nenuleisdamas nuo jo žvilgsnio kalbėjau toliau:
– Jūsų asmenybė, Džordžai, turi vieną trūkumą – ydą. Tai – esminis trūkumas, dėl kurio kyla visi mūsų minėti sunkumai. Dėl jo nesiklosto jūsų vedybinis gyvenimas, dėl jo sutriko jūsų sveikata, apniko įkyrios mintys ir kompulsiniai norai. O dabar dėl to sudarėte sandėrį su velniu ir netgi bandote pateisinti savo poelgį.
Trumpai tariant, Džordžai, esate bailys, – kalbėjau toliau. – Vos tik atsiranda kokių nors sunkumų, jūs pasitraukiate. Vos tik sužinote, kad