– Žinote, – tariau, – gali būti, kad kartu su mano darbą prižiūrinčiais gydytojais nuspręsime, jog Bobiui nepakaks vien pagulėti ligoninėje, bet ir kuriam laikui teks iš esmės pakeisti aplinką. Gal turite giminaičių, pas kuriuos jis galėtų pagyventi?
– Bijau, kad ne, – iš karto atkirto tėvas. – Nemanau, kad kuris nors iš jų norėtų užsikarti sau ant sprando paauglį. Juk visi turi savo gyvenimus.
– Bobis man užsiminė apie tetą Heleną, – atsargiai tariau. – Gal ji sutiktų priimti jį pas save?
Motina iš karto paklausė:
– Ar Bobis sakė, kad nenori gyventi su mumis?
– Ne, apie tai dar nekalbėjome, – atsakiau. – Tik mėginu išsiaiškinti, ką galima padaryti. Kas ta teta Helena?
– Tai mano sesuo, – atsakė motina. – Bet apie važiavimą pas ją neverta net kalbėti. Ji gyvena už kelių šimtų kilometrų.
– Ne taip ir toli, – paprieštaravau. – Žinant, kad Bobiui reikia pakeisti aplinką, šis atstumas gali būti pats tas. Tai pakankamai arti, kad galėtų aplankyti jus, ir pakankamai toli nuo tos vietos, kur nusižudė brolis ir gal nuo dar kokių nors jį slegiančių dalykų.
– Nemanau, kad tai įmanoma, – pareiškė motina.
– Kodėl?
– Mudvi su Helena artimai nebendraujame, tiesą sakant, iš viso nebendraujame.
– Kas nutiko?
– Mums niekada nesisekė sutarti. Ji – tikra pasipūtėlė, nors nė neįsivaizduoju, ko čia pūstis. Juk ji – tik valytoja. Jiedu su vyru, kuris irgi niekuo neypatingas, turi tik nedidelę namų valymo paslaugų įmonę. Niekaip nesuprantu, kodėl jie ištisai vaizduoja esantys geresni.
– Suprantu, kad judvi nepernelyg gerai sutariate, – pritariau. – Gal yra kitų giminaičių, pas kuriuos Bobiui būtų geriau?
– Ne.
– Net jei ir nemėgstate sesers, Bobiui, regis, ji visai patinka. Tai – visų svarbiausia.
– Klausykite, gydytojau, – įsiterpė tėvas, – nelabai suprantu, ko siekiate. Visus šiuos klausimus uždavinėjate, tarsi būtumėte mažų mažiausiai policininkas. Mes nieko blogo nepadarėme. Neturite jokios teisės atimti iš tėvų vaiko. Juk to ir siekiate. Dėl to vaiko labai stengėmės. Esame geri tėvai.
Jutau, kad sulig kiekviena akimirka man vis labiau raižo pilvą.
– Man kelia nerimą jūsų kalėdinė dovana Bobiui, – pasakiau.
– Kalėdinė dovana? – tėvai, regis, nelabai suprato, apie ką kalbu.
– Taip. Kiek žinau, padovanojote jam šautuvą.
– Taip.
– Ar jis tokios dovanos ir norėjo?
– Iš kur man žinoti, ko jis norėjo? – piktai atrėžė tėvas, o paskui staiga jo kalbos tonas vėl tapo graudus. – Negaliu prisiminti, ko jis norėjo, juk žinote, kiek mums teko iškęsti. Mums tai buvo labai sunkūs metai.
– Suprantu, kad jums buvo nelengva, – tariau. – Bet kodėl jam padovanojote šautuvą?
– Kodėl? O kodėl gi ne? Tai gera dovana jo amžiaus vaikinui. Daugelis jo bendraamžių už tokią dovaną atiduotų bet ką.
– Man atrodo, – lėtai tariau, – kad po to, kai nusišovė jūsų vyresnysis sūnus, neturėtumėte taip žavėtis šautuvais.
– Turbūt esate vienas iš tų, kurie pasisako už šautuvų uždraudimą, – vėl kiek piktokai burbtelėjo tėvas. – Nieko tokio. Manykite, ką norite. Aš irgi nesu pamišęs dėl ginklų, bet man atrodo, kad problemas kelia ne šautuvai, o juos naudojantys žmonės.
– Iš dalies sutinku su jumis, – pritariau. – Stiuartas nenusižudė vien dėl to, kad turėjo šautuvą. Tai įvyko dėl kažkokios daug svarbesnės priežasties. Gal žinote, kokios?
– Ne. Jau sakėme, kad net nežinojome, jog Stiuartas buvo apimtas depresijos.
– Būtent. Stiuartas išties buvo apimtas depresijos. Žmonės nesižudo neapimti depresijos. Kadangi nežinojote, kad Stiuartas sirgo depresija, galbūt galėjote nesijaudinti dėl to, kad jis turi šautuvą. Bet apie prislėgtas Bobio nuotaikas tikrai žinojote. Juk tai buvo akivaizdu dar prieš Kalėdas, kai padovanojote šautuvą.
– Ak, gydytojau, jūs vis tiek nesuprantate, – pataikaujamai tarė motina, perimdama pokalbį į savo rankas. – Mes tikrai nemanėme, kad jo būklė tokia sunki. Mums atrodė, kad jis tik liūdi dėl brolio mirties.
– Ir tada padovanojote brolio savižudybės įrankį. Ne šiaip šautuvą, o tą patį šautuvą.
Į pokalbį vėl įsiterpė tėvas.
– Naujas šautuvas mums būtų buvęs per brangus pirkinys. Niekaip nesuprantu, ko kabinėjatės prie mūsų. Kaip įmanydami stengėmės rasti jam pačią geriausią dovaną. Juk žinote, kad pinigai ant medžių neauga, o mes – tik paprasti dirbantys žmonės. Galėjome parduoti tą šautuvą ir būtume pasidarę gražaus pinigo. Bet to nepadarėme. Pasilikome jį, kad pradžiugintume Bobį gera dovana.
– Ar pagalvojote, ką apie tokią dovaną pamanys Bobis? – paklausiau.
– Kaip tai?
– O taip, kad įteikti jam brolio ginklą, kuriuo jis nusižudė, – tai tas pats, kaip liepti sekti brolio pėdomis, kitaip tariant, eiti ir nusišauti.
– Nieko panašaus jam nesakėme.
– Aišku, nesakėte. Bet ar nepagalvojote, kad Bobis šią dovaną supras būtent taip?
– Ne, mums tai ir į galvą neatėjo. Nesame tokie išsilavinę kaip jūs. Nelankėme universitetų ir nesimokėme įmantriai mąstyti. Mes – paprasti darbininkai, nėra ko tikėtis, kad galvotume apie tokius dalykus.
– Gal ir taip, – tariau. – Bet būtent dėl to man ir neramu, nes apie tai privalu galvoti.
Kurį laiką įdėmiai žvelgėme vienas į kitą. Svarsčiau, kaip jie jaučiasi. Akivaizdu, kad nesijautė kalti. Gal supykę? Išsigandę? Nuskriausti? Negalėjau pasakyti. Nė kiek nebuvo jų gaila. Tiksliai žinojau, ką jutau pats – mane apėmė pasišlykštėjimas šiais žmonėmis. Be to, buvau labai pavargęs.
– Prašysiu jūsų parašu patvirtinti, jog leidžiate man papasakoti apie Bobį savo seseriai Helenai ir spręsti, ką darysime toliau, – pasakiau atsigręždamas į motiną. – Ir jūsų taip pat, – pasisukau į tėvą.
– Aš nepasirašysiu, – atšovė jis. – Neleisiu jums pliaukšti apie mūsų reikalus už šeimos ribų. Elgiatės taip arogantiškai, tarsi mažų mažiausiai būtumėte koks nors teisėjas.
– Kaip tik atvirkščiai, – abejingai tariau. – Iš visų jėgų stengiuosi, kad apie jūsų reikalus nebūtų pliauškiama už šeimos ribų. Šiuo metu apie tai žino tik Bobis, jūs ir aš. Manau, kad būtina informuoti ir Bobio tetą, bent jau tam, kad sužinočiau, ar ji galės padėti. Negavęs jūsų sutikimo, šį atvejį turėsiu išsamiai aptarti su mano darbą prižiūrinčiais gydytojais. Įtariu, kad apie tai, kas nutiko Bobiui, būtų nuspręsta pranešti Valstijos vaikų apsaugos tarnybai, o tada jums garantuotai tektų turėti reikalų su tikru teisėju. Galbūt to ir šiaip neišvengsite. Tačiau jei Helena sutiktų padėti, manau, kad to užtektų ir valstijos institucijoms neprireiktų kištis. Bet darykite, kaip norite. Spręskite patys, ar leisite man susisiekti su Helena.
– Ak, jau to mano vyro juokai, gydytojau, – šūktelėjo Bobio motina žavingai