Vis dėlto neseniai hercogas de Noajis puikiai restauravo Sen Sirą. Sen Simonas, mums pasakodamas, kad poniai Deziursen turėjo būti savaip malonu baigti savo dienas tarp griuvėsių, greičiausiai malonumu laikė visų didžiausią sielvartą – gyvenimą. Laimingas žmogus, mirštantis savo gimimo akimirką! Užgęsta ant jo lopšį apglėbusių moterų rankų, kurių šypsena yra visas pasaulis.
Iš šios draugijos liekanų susiformavo daugybė kitų, kurios išsaugojo Rambujė rūmų ydas, bet ne gerąsias savybes. Ransė sukiojosi tose draugijose; jos nepaveikė jo proto, bet iškreipė įpročius; panašiai kaip kardinolas de Recas, Ransė kovėsi keliose dvikovose, jeigu tikėtume rašiniais, kuriais iš tiesų nereikėtų pasitikėti.
Albrė ir Rišeljė rūmai buvo du didieji pirmojo šaltinio atsišakojimai, iš kurio atsirado Longvilių ir ponios de Lafajet rūmai, vėliau – de La Rošfuko sodai, kuriuos gerai išsilaikiusius dar esu regėjęs mažojoje Marė gatvėje. Klestėjo salonai; Paryžius buvo pasidalijęs į kvartalus, vadinamus nuostabiais vardais: juos galima rasti „Preciozių žodyne“. Sen Žermeno kvartalas vadinosi mažaisiais Atėnais, Ruajalio aikštė – Dorėnų, Marė – Skolijų kvartalu, sala su Dievo Motinos katedra – Delo sala. Visos XVII amžiaus pradžios asmenybės pakeitė vardus: apie tai rašoma Bualo prakalboje, skirtoje „romano herojams“. Ponia d’Aragonė pavirto princese Filoksena, ponia d’Aligr – Telamira, ponas Sarazenas – Poliandru, Konraras – Teodamu, Sent Enjanas – Artabanu, Godo – Sidono burtininku.
Kiek toliau, Marė kvartale, susibūrė dar viena draugija, pasivadinusi tuo pat vardu, kurios nariai kartais lankydavosi Rambujė rūmuose. Ten karaliavo didysis Kondė, užeidavo ir Moljeras; čia sutikdavai de La Rošfuko, Longvilį, d’Estrė, Lašatrą. Kondė buvo pamiršęs savo pirmuosius bendražygius, „mažuosius mokytojus“, ir Arno d’Andiji jo nebemokė jodinėti. Moljeras, šnekučiuodamas su salonuose besilankančia Ninona, sukūrė veidmainio paveikslą – būsimąjį Tartiufą.
Atrodo, kad mano paminėtoji Ninona vis dėlto nepažinojo Ransė. Ji buvo bedievė, savo dvasia – filosofė ir kurtizanė, dėl to XVIII amžius jai buvo toks palankus. Buvo daug kalbėta apie panelės de Lanklo skrupulingumą, kai ji grąžino jai patikėtus pinigus; tai įrodo, kad ji – ne vagilė. Savo nepatiklumą ji dangstė sąmojumi: matyt, jo turėjo pakankamai, nes ponios de Lasiuz, de Kastelno, de Lafertė, de Siuli, de Fjesk, de Lafajet mielai ją priimdavo. Ponia de Mentenon, kuri tuo metu dar vadinosi ponia Skaron, buvo jai labai artima, vėliau norėjo ją pasikviesti į Sen Sirą. Grafienė Sendvič siekė jos draugystės; karalienė Kristina ją vadino „žymiąja“ Ninona ir kvietėsi į Romą. Por Ruajalis siekė ją atversti į tikėjimą. „Jūs žinote, – pasakė ji Fonteneliui, – kiek naudos aš gavau iš savo kūno; galėčiau dar brangiau parduoti sielą.“ Ponia de Sevinjė atskleidė savo sūnaus meilės nuotykius ir išbarė jį už tai, kad Ninonai perdavė aktorės Šanmelė laiškus: juk ir blogai elgiantis negalima pamiršti garbės. Ninonai neužteko vienos pergalės Šantalių šeimoje, ji užkariavo net tris kartas.
Ninonos svečiai buvo dalijami į kelias kategorijas – „kankinius“, „favoritus“ ir tuos, kurie tikėjosi laimingo fortūnos posūkio. Nesavanaudiškoji Ninona buvo jautri savo gerbėjų dosnumui. Ji gyveno Turnelio gatvės namuose, kuriuos dar ir šiandien galima pamatyti; kurį laiką gyveno ir netoli nuo Sen Žermen de Prė kvartalo. Kartą, per 1651 metų gavėnią, pro Ninonos langą kažkas išmetė kaulą; tas kaulas pataikė į kunigą. Šis kunigas pradėjo kalbėti, kad tuose namuose buvo nužudyti du žmonės ir ten buvo valgoma mėsa. Ninona paprašė Kandalą ir Mortemarą užtarti ją prieš teisėją, kurio jurisdikcijai priklausė dalis Sen Žermeno; tuo šis reikalas ir pasibaigė.
Ninona tvirtino, kad turtuolis Furo buvo nesveikas; ji buvo pastebėjusi jo galvoje furunkulą. Vilarso, kuris sekė Ninoną per langą, apimtas pavydo puolė bėgti pas ją; manydamas, kad dedasi skrybėlę, jis įsibedė į galvą sidabrinį ąsotį su snapu ir buvo daug vargo, kol jį ištraukė. Vilarso susirgus, Ninona nusikirpo ir jam nusiuntė savo plaukus. Vilarso buvo jos sūnaus tėvas. Savo kilmės nežinojęs sūnus įsimylėjo motiną ir nusižudė: tai įtartina istorija. Ninona išvarė iš draugijos girtuoklį Šapelį; šis prisiekė, kad visą mėnesį kasvakar eis gulti girtas ir sukurs dainušką apie Ninoną.
Sent Evremono atsiminimuose įdėti aštuoni panelės de Lanklo jam į tremtį parašyti laiškai; uždraudus palaidoti tėvynėje, jo kūnas ilsisi Vestminsterio mauzoliejuje. Sent Evremonas žvelgė į Paryžių iš kitos pusės, iš Londono; jo draugiją iš tiesų sudarė ševaljė de Gramonas, prancūzu laikomas škotas Hamiltonas, neskaitant gražiųjų italių Mazarini, kurias jis buvo įsimylėjęs. Ninonos laiškai pasižymi subtiliu stiliumi ir skoniu.
„Aš netikiu, – rašo ji Sent Evremonui, – aš netikiu, kad Dulsinėja labiau už mane džiaugtųsi, prisimindama savo riterį. Jūsų laiškas mane rado tokią, kaip visada, ir „liūdnas veidas“ nė truputėlio nepakenkė jausmams. Esu sujaudinta jų stiprybės ir pastovumo. Išsaugokite tuos jausmus gėdai visų tų, kurie išdrįsta apie juos spręsti. Aš, kaip ir jūs, manau, kad raukšlės yra išminties ženklai. Iš tiesų žaviuosi, kad šitos išorės dorybės jūsų nė kiek neliūdina; aš stengiuosi elgtis taip pat. Vienas jūsų draugas, provincijos valdytojas, iš tokių puošmenų susikūrė savo gerovę. Pasenti – didžiausias pono de Tiureno gyvenimo troškimas.“
Ar ponia de Sevinjė būtų dar gražiau atsiliepusi apie savo „išorės dorybes“? Ninona rašė Sent Evremonui: „Palikuonys vertai garbstys mūsų ilgą gyvenimą ir tvarią draugystę. Kartais man nusibosta visą laiką veikti tą patį ir aš imu pritarti tam šveicarui, kuris dėl šios priežasties įšoko į upę. Dažnai draugai mane dėl to nepiktai bara ir tvirtina, kad gyventi gera, kai gyveni ramiai ir esi sveiko proto. Kūno galių pokyčiai žadina kitokias mintis; verčiau kūno jėgos pranoktų proto pajėgumą, bet viskas veltui, nieko negali pakeisti.“
Ką tik buvo paminėtas de Tiurenas. O štai čia – La Fontenas: „Aš sužinojau, kad jūs norėtumėte pasikviesti La Fonteną į Angliją; Paryžiui iš jo – jokios naudos, jo galva gerokai nusilpo. Toks yra poetų likimas, Tasas ir Lukrecijus tai patyrė. Aš abejoju, ar La Fontenas yra ragavęs meilės gėrimo; jis jo negėrė nė su viena savo pažinota moterimi.“
Taip visas Liudviko XIV amžius praslenka už permatomo šydo, laikomo naujosios Koso salos7 gyventojos ranka.
Liko nežinoma tikroji Ninonos korespondentą ištikusios nemalonės ir Liudviko XIV griežtumo priežastis. Sen Simono cituojamas politinio pobūdžio laiškas negalėtų būti, nepaisant karaliaus įtarumo (savaime suprantamo po visų neramumų jo mažametystės laikais), tikroji nemalonės priežastis; turėjo būti kokia nors slapta skriauda: Sent Evremonas buvo susijęs su Fukė, o šis prieidavo prie ponios de Lavaljer laiškų. Sent Evremono atsakymai panelei de Lanklo skamba maloniai, bet dirbtinai. Užsienyje buvo galima aptikti tų nuo Prancūzijos atitrūkusių nuoskilų, kurios sudarydavo nedidelius savarankiškus kūnus, besisukančius atskirai nuo savosios planetos. Beveik tikra, kad Sent Evremonas yra tėvo Kanė ir maršalo d’Okenkuro „Pasikalbėjimo“ autorius.
Grotoje trykštantis skaidrus upokšni,
Samanomis ir gėlėmis apkaišytas,
Nuolat žadink mano mintį
Savo čiurlenančia vilnimi.
Šoljė svajonių akimirkomis taip pat kūrė eiles, galbūt jis galvojo apie Ninoną, kai rašė:
Dieve, kokia šįvakar graži Iridė!
Ji sako, kad jos širdis priklauso man,
Praleiskime su ja šią naktį,
Bet nepasikliaukime jos pažadais.
„Šventyklos Anakreontas“ –