Valentinas Ruzanovas
© Valentinas Ruzanovas, 2021
ISBN 978-5-0055-2619-9
Created with Ridero smart publishing system
Medus ir pipirai
Mano vardas Peretz, o mano išrinktasis – Honey. Kadangi visos moterys yra… Na, jūs pats suprantate. Kodėl mano vardas Peretz? Leisk man papasakoti, kas nutiko tarp mūsų, ir tu pats viską suprasi.
Viskas prasidėjo tais neatmenamais laikais, kai buvau jaunas ir gydiau peršalimą bjauriu ricinos aliejumi. Ji buvo negraži kaip visi kiti mūsų kvartale ir kainavo 20 kapeikų. – Pigu! – pagalvojau ir buvau savaip teisi. Po dar vieno ricinos aliejaus tūbelės pasijutau blogai, bet vėl ir vėl ėjau į tą žavią vaistininkę, kuri ne tik ricinos aliejaus, bet net adatų baltomis rankenomis niekada nepalietė. Ir mano sieloje staugė vilkai. Ir tada vieną dieną einu į vaistinę su nauju baltu šaliku ir taip nerangiai šypsausi.
– Liuzija, ar galiu tau turėti porą akinių?
«Aš negeriu, – atsako Liusė. – Gal vėl ricinos aliejaus?
– Na, eikime į restoraną, – tęsiu, – imkime kiaulę.
Esant nepakankamam fiziniam aktyvumui, vienas gramas riebalų sudeginamas…
– Į pragarą! Lucy, aš tave myliu!
– Net nežinau tavo vardo!
MANO VARDAS PIPIRAS.
Myli buožgalvius
– O, šitie žmonės! – pasakė aukšta varlė alyviniu lietpalčiu ir atsisėdo ant stoties taburetės. Liko pusvalandis iki jos brangaus dėdės atvykimo, ir, nekantriai paklaidžiojusi po peroną, ji įsikūrė šalia kavinės lango.
– Jis patiekiamas valgyti!
– Kas yra, padavėjas?
– Mažos žalios.
Ašaros varlės akyse visiškai nereiškė, kad ji gerai supranta prancūzų kalbą, o peržiūrėjusi žodyną varlė nurimo, kad šis dialogas gali reikšti bet ką, bet ne tai, ką ji išgąsdino.
– Žalia, sakai?
– Taip, pone. Jūsų mėgstamiausios letenėlės.
Nustebusi veidą, varlė sumurmėjo ir sušuko visai stočiai šį negražų žodį, ištirpusį artėjančio garvežio švilpuke.
– Pe… to… fi… tu!
Sukčiavimo meilės laiškas
Jauna ponia (užpildykite būtiną), po 2 dienų nelaimingos meilės jums pagaliau supratau…
Kad viskas, kas nutiko tarp mūsų ir įvyks, yra tik dalis tos nelaimingos nelaimės, kurios vardas daugelyje pasaulio kalbų vis dar skamba taip pat priebalsiai ir žavingai kaip tavo šypsena:
«Meilė».
Taigi, aš, gimęs škotas, lietuvis, likimo valia, pažadu ir įsipareigoju:
1) Visada domėkitės savo gerove ir sveikata
2) Raskite jus, kad ir kur būtumėte, ir slapyvardžiu, kurį slepiate
3) Dainuok savo šypseną odomis ir choro giesmėmis (taip pat Škotijos ir Šiaurės Britanijos tradicijų bliuzu)
4) Jokiu būdu nekompromituokite jūsų nei žodžiu, nei raštu, nesvarbu, ar tai būtų «Fuisbuk», «Kontakte» ar «Odnopassniki»
Jei visa tai, kas išdėstyta, vis dar palieka menkiausią abejonių šešėlį, pasitikėkite savimi ir nežiūrėkite į kitus:
Mes nelaimėsime!
Visada Tavo,
Quest Tamil Junior
(«Qwest Tamil Jr.»)
Aplink pasauli
Šiandien aš nuėjau į pagrindinį paštą nusiųsti knygų savo draugui Honkonge. Pašte atsisukau į vieną langą, už kurio sėdėjo maždaug dvidešimties metų mergina.
– Kur siunčiate?
– Į Honkongą.
– Kodėl nėra indekso?
– Nėra indekso.
– Kaip tai?
Jos kolegė iš kito lango kairėje, maždaug keturiasdešimties metų moteris, tikriausiai girdėjusi mūsų dialogą, jos paklausė:
– Tarptautinis?
– Taip.
– Tada galima ir be indekso.
– O kaip jį siųsti, oru ar žeme?
– Kaip jis nori.
Mergina spustelėjo klaviatūrą:
– Ne Honkongas!
– Kaip ne?!
– Palaukite minutėlę, aš sužinosiu.
Mergina nuėjo prie lango dešinėje, už kurio taip pat sėdėjo maždaug dvidešimties metų mergina:
– Pažvelk į Honkongą.
– Palauk minutę…
– Tu irgi neturi!
Merginos manęs sutrikusios klausė:
– O kas yra Honkongas?
– Honkongas yra buvusi britų kolonija, 1996 metais atiteko Kinijai.
– Palauk minutėlę… Ne, Kinijoje irgi ne… Paklausiu viršininko.
Viršininkas, maždaug penkiasdešimties metų moteris, žvilgtelėjusi į mano siuntinį, pirštu parodė į monitorių:
– Tai Honkongas.
Tada ji paėmė rašiklį ir ant siuntos pašto dėžutės parašė «Honkongas», perbraukdama skubotai parašytus žodžius «Kong Kong».
Dangoraižio mergina
Sveika, brangi amerikietė! Labai džiaugiuosi, kad man atsakėte. Kiekviename žingsnyje turime kiškių. Šauk, po velnių! Į jūsų laišką aš atsakysiu vienareikšmiškai. Mums reikia šiltų kojinių. Ir veltiniai batai nepakenks. Minus trisdešimt jums nėra pušies ežiukas. Brakonierių turime nedaug, o ir tada tik praeivius. Gamta graži. Baltoji stepė. Eglės žalios. Merginos yra tik maro, ir net tada iki paryčių. Būčiau su jais, bet neleisiu žilų plaukų. Apskritai, ateikite, viską sužinosite patys.
Visada kukliai tavo, Yatagan Yatagansky
Traukiniai
Man patinka traukiniai. Man patinka ateiti į platformą ir klausytis pranešimų apie atvykimą iš garsiakalbio. Skambant artėjančiam traukiniui, patenku į lengvą transą. Man patinka požeminės perėjos, bėgiai ir suolai, kuriuose galima rūkyti ir stebėti, kas vyksta. Man patinka klajoti po stotį, eiti iš bilietų kasų į laukimo kambarius. Mėgstu nesiskutusius taksistus ir pyragus kavinėje. Prieškambario, laidininkų ir karštos arbatos kvapas skyriuje kartu su rafinuotais cukraus maišeliais ir juokingais arbatiniais šaukšteliais. Ratų raibėjimas, viršutinės lentynos ir nešvarių kojinių kvapas, kurį paliečiate nosimi eidami per rezervuotą sėdynės vežimėlį. Man patinka neplauti tualetai, kuriuose nuo traukinio supimo prarandi pusiausvyrą ir bijai pasiklysti. Mėgstu nusiplauti rankas ir praplauti tualetą, kai skylėje matau greitai mirksintį geležinkelio kelią su žvyro akmenimis. Man patinka žiūrėti pro paskutinio vežimo langą į bėgius, plaukiančius tolumoje. Man patinka tiltai geležinkelio stotyse, kur galima eiti kitu keliu. Laidai ir dažni pervedimai. Ilgas