Pirmas skyrius
Vidurinės mokyklos chorui repetuojant dainą It’s a Small World1, Selija Patel pati įsitikino, koks iš tikrųjų mažas yra pasaulis.
Nesupratusi, kas atsitiko, ji dairėsi aplinkui, kai choro merginos ėmė šuoliuoti per stovus žemyn, spiegdamos ir apimtos euforijos. Žingsniai tarškino metalines pakylas ir dunksėjo ant sporto salės grindų, įsiaudrinusi minia sutartinai judėjo prie sporto salės įėjimo, kur stovėjo jis.
Malkolmas Daglas.
Septynių Grammy apdovanojimų laimėtojas.
Viena populiariausių šių laikų lengvojo roko žvaigždžių.
Vyras, sudaužęs Selijos širdį, kai abu buvo šešiolikos.
Kai paskutinės mokyklos merginos, nekreipdamos dėmesio į mėginimus jas sustabdyti, nuskubėjo pro šalį, apstulbusi moteris patraukė natų stovą. Skubėdamos į salės galą, identiškos dvynės – Valentina ir Valerija vos nepargriovė mokytojos. Keli tuzinai mokinių apstojo atvykėlį ratu. Du asmens sargybiniai abejingai ėjo pirmyn, aplinkui aidint cypimui ir krizenimui.
Įsmeigęs žvilgsnį į Seliją ir šypsodamasis, milijono verta šypsena iš reklaminių nuotraukų ir albumų viršelių, Malkolmas grėsmingiems sargybiniams gestu parodė nusiraminti. Aukštas ir raumeningas. Jis vis dar spindėjo provincijos miestelio vaikinuko patrauklumu, nenublankusiu per tiek metų. Tačiau vaikinukas subrendo – įgavo daugiau pasitikėjimo savimi ir užsiaugino apie dešimt kilogramų raumenų.
Akivaizdu, kad populiarumas ir pirmųjų vietų laimėjimų atnešti turtai išėjo į naudą.
Selija norėjo, kad Malkolmas išeitų. Jai tiesiog reikėjo, kad jis išeitų. Tačiau matydama jį priešais, moteris negalėjo atitraukti akių.
Gražuolis dėvėjo žalsvos spalvos drabužius ir dizainerio sukurtus pusbačius – be kojinių – atsainiai, kaip savimi patenkintas ir pasitikintis žmogus. Atraitotos marškinių rankovės apnuogino stiprius, įdegusius riešus ir muzikanto plaštakas.
Ji nenorėjo galvoti apie jo talentingas ir vikrias rankas.
Smėlio rudumo plaukai buvo tokie pat stori, kaip Selijos prisiminimuose. Vis dar šiek tiek per ilgi, krintantys ant kaktos taip, kad sunku buvo atsispirti norui nubraukti juos atgal. Žydros akys – Dieve, padėk – ji puikiai prisiminė, kaip jos patamsėdavo prieš jam ją pabučiuojant su hormonų įaudrinto paauglio užsidegimu ir aistra.
Be abejonės, dabar jis buvo tikras vyras.
Ką, po velnių, jis čia veikia? Malkolmas nebuvo įkėlęs kojos į Azeliją Misisipėje beveik aštuoniolika metų. Nuo tada, kai teisėjas – artimas Selijos tėvo draugas – leido jam pasirinkti, atliks bausmę jaunimo kolonijoje ar internatinėje karinėje mokykloje. Nuo tada, kai paliko ją – išsigandusią, besilaukiančią jo vaiko ir pasiryžusią išgelbėti savo gyvenimą.
Nors jo nuotraukos nuolat pasirodydavo spaudoje, matyti jį akis į akį po tiek metų buvo visai kas kita. Selija niekada specialiai neieškojo žinių apie Malkolmą, bet, dėl augančio populiarumo, jos buvusio mylimojo atvaizdai nuolat šmėžuodavo prieš akis. Sunkiausia būdavo netikėtai išgirsti jo balsą įsijungus radiją.
Šią akimirką kitoje salės pusėje, ant kelio pasidėjęs popieriaus lapelį, Malkolmas brūkštelėjo autografą Valentinai – arba Valerijai. Niekas negalėdavo mergaičių atskirti – kartais net motina. Matant Malkolmą šalia jaunos merginos, Selijai suspaudė širdį, nes ėmė įsivaizduoti, kaip jis atrodytų su jų dukra, jeigu, nepaisant visų sunkumų, būtų pasiryžę ją pasilikti ir išauginti patys. Tačiau jiems buvo nebe šešiolika. Jauna moteris atsisakė savo naivių svajonių tą dieną, kai ką tik gimusią dukrytę atidavė auginti žmonėms, galintiems suteikti daug daugiau nei ji ir Malkolmas.
Selija ištiesė pečius ir patraukė link spūsties sporto salės gale, pasiryžusi išdidžiai atlaikyti šį netikėtą vizitą. Devyni choro berniukai sėdėjo ant pakylos, naudodamiesi proga pažaisti vaizdo žaidimus, draudžiamus per pamokas. Nieko nepasakiusi ji nužingsniavo prie mokinių, susispaudusių šalia vežimėlio su krepšinio kamuoliais po raudonu išėjimo ženklu.
– Vaikai, leiskite ponui Daglui pailsėti. – Įsispraudusi tarp mergaičių ji vos atsispyrė norui rankomis išlyginti savo ryškiai geltoną vasarinę suknelę. Tada švelniai patapšnojo per Saros Lyn Tomson riešą: – ir neraukite plaukų, kad paskui parduotumėte internete. – Sara Lyn nuleido ranką ir kaltės raudonis nutvieskė jos veidą. Malkolmas atidavė paskutinį lapelį su autografu ir įsikišo tušinuką į marškinių kišenę.
– Viskas gerai, Selija, bet ačiū, kad rūpiniesi, jog per anksti nenuplikčiau.
– Selija? Selija? – sušuko Valentina. O gal Valerija? – Panele Patel, jūs pažįstami? O Dieve! Iš kur? Kodėl mums nesakėte?
Selija neketino knaisiotis niūrioje savo praeityje.
– Kartu mokėmės mokykloje.
Malkolmo vardas buvo įamžintas ant ženklo, skelbiančio: Sveiki atvykę į Azeliją – Malkolmo Daglo gimtinę – tarsi miestelio gyventojai nebūtų mėginę pasodinti jo į kalėjimą.
– Dabar grįžkime ant pakylų ir tikiuosi, kad ponas Daglas paeiliui atsakys į jūsų klausimus, jei jau nutraukė mūsų repeticiją. – Selija kritiškai pažvelgė į atvykėlį, bet pamatė visai neatgailaujančią šypseną.
Sara Lyn vis dar spaudėsi Selijai prie šono.
– Ar jūs susitikinėjote?
Ačiū Dievui, pasigirdo skambutis, reiškiantis, kad pamoka baigėsi ir nebeliko laiko klausimams.
– Mokiniai, išsirikiuokite ir eikite ruoštis paskutinei pamokai.
Netikėtai tarpduryje Selija pamatė mokyklos direktorę ir sekretorę, susižavėjusias visai kaip mokinės, nors abi buvo sėkmingai ištekėjusios ir jau tapusios močiutėmis. Kaip Malkolmui pavyko patekti į sporto salę nesukeliant šurmulio?
Bateliams kaukšint į medines grindis, Selija palydėjo mokinius iki dvigubų durų. Staiga suprato, kad du sargybiniai viduje buvo tik maža Malkolmo apsaugos dalis. Dar keturi raumenų kalnai laukė koridoriuje, už įstiklintų pagrindinių durų stovėjo limuzinas, iš abiejų pusių jį saugojo dar kelios mašinos tamsintais stiklais.
Malkolmas pasisveikino su direktore ir sekretore, persimetė keliais žodžiais prisistatydamas – ironiška, kai pusė pasaulio gyventojų ir taip jį pažinojo.
– Paliksiu nuotraukų su autografais mokiniams.
– Visiems? – Sara Lyn šūktelėjo per petį. Iš salės ji ėjo vilkdama kojas.
– Panelė Patel pasakys man, kiek reikia.
Išėjus paskutiniam mokiniui ir direktorei, salės durys lengvai užsivėrė. Jausmas buvo toks, tarsi išeidami jie išsiurbė visą orą. Selija ir Malkolmas stovėjo per ištiestą ranką, o du sargybiniai stūksojo tiesiai už jo.
Tai tiek privatumo.
– Spėju, atvykai čia pasimatyti su manimi? – Tik ji negalėjo suvokti priežasties.
– Taip ir yra, brangute, – atsakė jis ištęstai, o sodrus baritonas glostė jausmus kaip švelnus vynas. – Ar galime kur nors pasikalbėti netrukdomi?
– Su tavo apsauga tai sunkiai įmanoma, nemanai? – Selija nusišypsojo gremėzdiškiems vyrams, kurių veidai buvo abejingi kaip Bakingamo rūmų sargų.
Malkolmas linktelėjo vyrukams akmeniniais veidais ir jie be žodžių išėjo į koridorių.
– Jie bus už durų, bet žinok, kad jie saugo ir tave.
– Mane? – Selija atsitraukė nuo viliojančio losjono po skutimosi dvelksmo. – Labai abejoju, kad tavo gerbėjos pradės garbinti ir mane vien dėl to, jog prieš daugelį metų tave pažinojau.
– Ne tai turėjau galvoje. – Malkolmas pasikasė sprandą, ieškodamas tinkamų žodžių. – Girdėjau gandus, kad kažkas tau grasino. Tad truputis apsaugos tikrai nepakenks, tiesa?
Selijai dabar labiau praverstų apsauga nuo užplūdusių hormonų ir noro būti arčiau šio vyro – taip tik sujauks ramų savo gyvenimą.
– Ačiū,