Pirmas skyrius
– Darijau, suprantu, savaitės pabaigoje išvažiuoji medaus mėnesio, bet tikrai nenoriu, kad toms dviem savaitėms, kol nebūsi, prikabintum man auklę! – Ksandras susiraukęs dėbčiojo į brolį dvynį.
Šis sėdėjo kitoje kambario pusėje, Ksandro apartamentuose Londone.
– Ji ne auklė, tik žmogus, kuris padės tau padaryti tai, ko kol kas negali, pavyzdžiui, nueiti į dušą, sugrįžti, nusišluostyti ir apsirengti, vairuoti.
– Turime kompanijos vairuotoją.
– Bet nėra, kas padarys visa kita, – atkirto brolis. – Arba kas paruoš tau valgyti.
– Dėl Dievo meilės, Darijau, juk praėjo jau šešios savaitės nuo kojos lūžio.
– Trijose vietose ir dar prireikė operacijos. Net pastovėti negali ilgiau nei dešimt minučių.
Darijus akivaizdžiai neketino nusileisti.
Ksandras niūriai spoksojo į brolį suprasdamas, kad viskas, ką jis sako, – tiesa.
– Juk svarbiausia ne tai, ką galiu ir ko negaliu padaryti, ar ne?
Galų gale jis nuolankiai atsiduso.
Darijus sustingo.
– Ką turi omenyje?
– Sakau, kad nenoriu mirti. Taip, važiavau automobiliu, kai nederėjo, ir taip, tikrai suknežinau automobilį į elektros stulpą, bet, laimei, niekas daugiau nenukentėjo. Bet aš netyčia, Darijau, – kimiai pakartojo.
– Visi supyksta, Ksandrai, – švelniai pasakė Darijus.
– Mano pyktis augo kelis mėnesius.
– Žinau.
Ksandras sumirksėjo.
– Tikrai?
Dvynys linktelėjo:
– Tu ir dirbai, ir žaidei per smarkiai. Lyg kažko ar ko nors vengdamas.
– Daug iš to naudos.
Jei Ksandras turėtų jėgų, būtų tuojau perėjęs kambarį.
Prieš šešias savaites jis pirmą kartą gyvenime sužinojo turįs įkarščio. Ne kokios ilgai smilkstančios ugnelės kaip brolio, o nesuvaldomo vulkano galios, kuri nutrūko nuo pavadžio ir Ksandras troško primušti kitą vyrą kone iki mirties.
Reikia pripažinti, kad pastarasis garsiai iškoneveikė moterį, tą vakarą kartu su juo atvažiavusią į prabangų Londono klubą, priklausantį broliams Sternams. Viskas Ksandrui labai priminė vaikystę, kai taip su jų motina elgdavosi tėvas.
Tačiau noras prilupti žmogų sukrėtė Ksandrą iki širdies gelmių, jis savimi nebepasitikėjo. Iki to vakaro dar nejautė troškimo ką nors prikulti. Net tėvo, kuris vaikystėje dažnai karšdavo kailį.
Lomaksas Sternas jau dvidešimt metų miręs: prisigėręs nusirito nuo laiptų šeimos namuose Londone. Dėl jo mirties neraudojo nei žmona, nei dvyniai sūnūs.
Lomaksas Sternas buvo šiurkštus ir peštukas, bjauraus būdo.
O prieš šešias savaites Ksandras mirtinai persigando suvokęs, kad ir jis, sulaukęs trisdešimt trejų, turi tokį patį temperamentą.
– Kaip manai, kas šią įtampą pirmiausia sukėlė? – smalsiai sužiuro Darijus.
Ksandras nusišiepė.
– Nežinau. Nors ne, žinau, – jo kakta išsilygino. – Prisimeni, kai prieš du mėnesius lankėmės Toronte? Prisimeni Bankų korporacijos vadovą? Ėjome vakarienės su juo ir jo žmona.
– Ir jis visą vakarą iš aukšto su ja kalbėjo, todėl nusprendėme verslo su juo nepradėti. Spėju, kad tokia ir buvo tavo kelis mėnesius gniaužto pykčio priežastis?
– Ir man taip atrodo, – pritarė Ksandras.
– Ir tada, ir prieš šešias savaites susitvardei, Ksandrai, – nekantriai paprieštaravo Darijus. – Tiesiog pamiršk. Viskas baigėsi.
Ir Ksandras būtų norėjęs taip lengvai numoti ranka.
– Esu tau, Darijau, nuoširdžiai dėkingas, kad prieš keturias savaites persikraustei čia, bet kaži ar norėčiau, kad dabar su manimi gyventų svetimas žmogus, – tiesą sakant, Ksandras nekantravo vėl vienas pats mėgautis savo apartamentais. Jis nusišiepė. – Esu dėkingas, Darijau. Tik neįsivaizduoju, kad galėčiau kitas dvi savaites kas rytą sėdėti prie pusryčių stalo su tavo pasamdytu raumeningu vyru Semu Smitu, kuris turės vaidinti ir auklę, ir mano sarginį šunį, kol būsi išvykęs.
Darijus suprunkštė.
– Vargu ar norėčiau, kad kaimynai atkreiptų dėmesį, jog gyveni su vaikinu, kuris nėra tavo brolis.
Ksandras, brolių Sternų dvynys, garsėja plevėsos reputacija, sklando gandai, kad turi sukaupęs ištisą moterų katalogą, juo ir žiniasklaida domisi. Todėl tikrai taip, jie ištisą dieną tikrai turėtų apie ką pliaukšti, jei suuostų, kad Ksandras apartamentuose gyvena su vyru.
– Tavo laimei, nieko panašaus nenutiks. Samanta Smit – moteris, – ramiai paaiškino Darijus.
Ksandras net į priekį palinko.
– Sem Smit moteris?
– Malonu girdėti, kad per avariją tavo klausa nenukentėjo, – paerzino brolis.
Darijus tikrai nepaskubėjo pasidalyti šiuo gabalėliu informacijos!
Ksandras susiraukė:
– Neturėtum taip džiūgauti, palikdamas mane visiškoje tos moters malonėje visas dvi savaites!
– Paprašysiu, kad ji tau būtų švelni, – pašiepė Darijus.
– Labai juokinga, – išsiblaškęs burbtelėjo Ksandras. Jau vien mintis, kad su juo apsigyvens kažkokia nepažįstamoji, kėlė nerimą. – Iš kur ją pažįsti?
Darijus šyptelėjo.
– Ji Mirandos draugė. Sema jai tikrai patinka, taip patinka, kad paprašė ne visą dieną padirbėti šokių studijoje, kol grįšime iš medaus mėnesio. Ak, ir jos dukrelė lanko Mirandos šokių pamokas.
– O čia jau stabtelėk! – Ksandras tildydamas pakėlė ranką, giliai alsuodamas iš susijaudinimo. – Neminėjai, kad ji turi vaiką. Ką ji darys su mergaite, kol gyvens čia su manimi?
– Savaime suprantama, atsiveš čia, – numojo ranka brolis tarsi į paprasčiausią dalyką.
– Ar esi visiškas beprotis? – pratrūko Ksandras ir pasiremdamas ramentais pakilo ant kojų. – Darijau, juk papasakojau, kas prieš šešias savaites atsitiko klube. Juk aiškinau, kaip praradau savitvardą, o dabar atsiunti su manimi gyventi kažkokį vaiką? Kiek metų ponios Smit dukteriai?
Jis žinojo, kad Mirandos šokių pamokos skirtos mokinukams nuo penkerių iki septyniolikos.
– Regis, penkeri.
– Ketini leisti moteriai atsivežti penkiametį vaiką į mano butą gyventi su manimi? – stengdamasis nusiraminti Ksandras giliai kvėpavo. – Juk čia Endės sumanymas?
Ksandras labiau teigė nei paklausė:
– Papasakojai, kas man atsitiko, ir…
– Nesakei, kad negalima, – sunerimęs prisimerkė Darijus.
– Nerūpi man, pasakojai Endei, ar ne, kas tą naktį man nutiko, – nekantriai mostelėjo Ksandras. – Ji juk bus tavo žmona ir mano brolienė. Bet man tikrai rūpi, kad ponia Smit ir jos mergytė ketina čia likti, o tai, ko gero, Endės būdas parodyti, kad nevirstu į monstrą, kaip pats manau. Naivus mėginimas priversti mane apie save galvoti geriau.
– Atsargiau, Ksandrai, – tyliai perspėjo Darijus.
Ksandras nepatenkintas paklausė perspėjimo.
– Gyvenimas – ne pasaka, Darijau. O jei taip, esu tos pasakos pabaisa, o ne princas!
Brolis įdėmiai nužvelgė Ksandrą ir švelniai prabilo:
– Žinai, Ksandrai, kaip kartą pasakė Miranda, gana aiškiai, kiek prisimenu, – Darijus mąsliai