Prologas
Šventės – viena bjaurastis.
Kokia kalendorinių švenčių prasmė? Linksmybės – puiku. Kaip ir vakarėliai – juose Geidžas Milanas griausmingai smagindavosi. Arba iškilmingi minėjimai, kuriuose reiškiama pagarba. Pagarba – geras dalykas.
Bet šventės?
Jos susijusios su šeima.
Įsipareigojimu.
Niekingu palikimu.
Geidžas pakėlė nuo lėkštės akis. Žėrėjo krištolas, spindėjo porcelianas. Ant raudonmedžio stalo, prie kurio tilptų dvidešimt keturi žmonės, pastatyta įmantri rudens spalvų gėlių kompozicija. Bet dabar čia sėdėjo dvidešimt vienu mažiau.
Kvailystė.
Tinkamo dydžio patogus stalas stovi pusryčių kambaryje. Betgi kur tau. Padėkos dienos pietų nedera valgyti pusryčių kambaryje. Ne dėl to, kad kambarys ne toks prašmatnus. Ne. Greičiausiai jo tėvas užsimetė įrodyti, jog iš visų Milanų dinastijos atstovų jo stalas… didžiausias.
Markui Milanui itin svarbu, kas didžiausias. Kas geriausias. Ir kas įtakingiausias. Tą jis labiau vertino nei sūnus. Jis įdiegė Geidžui ir Devonui, kad jiedu tarpusavyje turi varžytis be gailesčio. Ar žaistų beisbolą, ar stengtųsi sudaryti sandorį, jis kėlė aukštus reikalavimus ir skatino sūnus laimėti bet kokia kaina. Deja, tai reiškė, kad vienas visada pralaimi. Net iš to Markas kažkaip krovėsi kapitalą.
Lyg išgirdęs Geidžo mintis ir panūdęs jas nukreipti reikiama linkme, Markas pakėlė akis nuo lėkštės su idealiai supjaustytu kalakutu ir subalansuotą angliavandenių kiekį turinčiais priedais ir iš kitos stalo pusės pakeltu balsu tarė:
– Geidžai. Pasirūpinsi nauju projektu.
Ak, reikalavimai per pietus. Taip Milanų šeima supranta užstalės pokalbius.
– Jokių galimybių. – Geidžas pakabino šakute kaštainių padažo ir šaltai žvilgtelėjo į tėvą. – Kitą savaitę susitinku su naujais klientais, o tada atostogos.
– Tada surask tų galimybių, – piktai burbtelėjo Markas. – Man reikia šio sandorio.
Smagu būti po šeimos sparnu. Nors Geidžui jau trisdešimt, jis turi gabaus rinkodaros specialisto reputaciją, jo įmonė įrašyta sąrašo Fortūna 500 viršuje, ir jam dar priklauso ką tik įsteigta rinkodaros kompanija, kuri taip sparčiai auga, jog netrukus teks priimti šiokių tokių sprendimų.
Bet tėčiui jis tebebuvo pasiuntinukas. Privalėjo vykdyti įsakymus.
Geidžas vertino Milanų įmonės teikiamas palankias progas. Bet juk įmonės sėkmė daugiausia priklauso nuo jo paties. Prieš šešetą metų, kai jiedu su Devonu įsiliejo į įmonės valdytojų gretas, dėl ekonomikos nuosmukio įmonė merdėjo. Kai Devonas ją restruktūrizavo, o Geidžas pasirūpino rinkodara, reikalai pakrypo gera linkme.
Tik tėtušis mano kitaip. Jam atrodo, kad šeimos įmonei atstovauja jis pats, o jie tėra tik pagalbininkai.
Geidžas nudūrė akis į stalą. Be reikalo, nes tėvas buvo trumparegis ir sėdėjo per toli, kad pastebėtų. O kas, kad ir pastebės. Markas Milanas garsėjo tuo, kad jam viskas vis vien. Tad Geidžo pyktis teko broliui.
Devonas, dėl juodų plaukų ir mėlynų akių kaip du vandens lašai panašus į tėvą, tik šyptelėjo.
– Tu – pardavimo reklamos karalius, broliuk. Žinai, kad mes nuo tavęs priklausomi, kai imamės šitokių projektų.
O Devonas – tauškalų karalius.
– Neturiu laiko, – Geidžas su šypsena iškošė pro dantis. – Triūsiau išsijuosęs be pertraukos šešis ketvirčius. Kai aną mėnesį pasirašiau tą keleto milijonų vertą sutartį su elektronikos skyriumi, susitarėme, kad iki metų galo finansinėse ataskaitose mano vardo nebus.
Penkios savaitės atokiai nuo šeimos įmonės. Bus laiko nusiraminti, atsipalaiduoti. Nulėks į Karibus, gulės paplūdimyje, gurkšnos gėrimus ir dairysis į pupytes. Ir galvos.
Apie ateitį.
Apie tai, kaip išeis iš Milanų įmonės.
Pasvarstys, kokia nesėkmės tikimybė, kai dirbi pats vienas.
Marko sukurtas daugiašakis verslas apėmė įvairias vartojimo sritis. Šeimos įmonė gamino viską – nuo technologijų iki tekstilės gaminių. Devonas dirbo mokslinių tyrimų ir plėtros skyriuje. Jis teikdavo sumanymus, numatydavo, kuris produktas papildys ir taip kupiną Milanų įmonės iždą.
Geidžo sritis – rinkodara. Jis galėjo parduoti ką panorėjęs. Vandens skęstančiam. Silikono fotomodeliui. Tikrovę paranojikui.
Jis sugebėjo perprasti žmones. Žinojo, kuo šie gyvena, kas juos domina.
Ši savybė jam puikiai pasitarnaudavo – ir darbe, ir laisvalaikiu.
O dabar nuojauta kuždėjo, kad norint išsikapanoti iš šių per pietus paspęstų spąstų reikės būti itin išradingam.
– Išskyrus kritinius atvejus. – Markas pagaliau sudorojo pilną burną austrių įdaro. – O šis kaip tik toks.
– Kritinis atvejis būtų, jei ant žurnalo Žmonės viršelio pamatytume Devoną nuogu užpakaliu. Ar nutvertume buhalterijos skyrių naudojantį mūsų kompiuterių sistemą tam, kad pasisavintų užsienio vyriausybės pinigus, arba jei dabartinė tavo žmona taptų nėščia ir tvirtintų, kad vaikas tavo.
– Kartoju, kad atvejis kritinis.
Geidžas sugriežė dantimis. Kol nepratrūko, brolis sugavo jo žvilgsnį.
– Paklausyk, tai paprastas sandoris, – ramiai aiškino Devonas, pasmeigė šakute kalakuto gabalėlį ir trynė jį į bulvių košę su sviestu. – Paleidžiame moteriško apatinio trikotažo liniją. Prekiauti pasiruošėme. Reikia, kad kas nors mus reklamuotų. Rinkodaros skyrius pateikė gerą sumanymą.
– Tai kam aš reikalingas?
– Žinai Rudolfo universalines parduotuves?
– To žemos moralės žmogiūkščio, kuris turi dovaną viską paversti auksu ir kuriam priklauso elitinės parduotuvės Kalifornijoje ir Niujorke?
– Šitą. Sudarę šį ypatingą sandorį ir patekę į jo pavasarinių drabužių demonstravimą būtume tikri, kad mūsų kurta drabužių linija taps plačiai žinoma. Jis neprašauna pro šalį. Arba jis itin įžvalgus, arba tie, kurie dirba mados pramonėje, neturi nuomonės ir laukia, kol jis nurodys kryptį. Jei sudarysime šią sutartį, mados pasaulyje Milanų įmonės vertė smarkiai pakils.
Geidžas papurtė galvą. Jis rinkodaros konsultantas. Specializuojasi prekės ženklo naudojimo, skaitmeninio valdymo ir strateginės plėtros internete srityse. Jo pareigų aprašyme neužsiminta, kad jis privalo kalbėtis apie moteriškus apatinius drabužius su įnoringais milijardieriais.
– Aš rimtai, teužtruksi keletą dienų. Kitą savaitę Rudolfas paskelbs, ką pasirinks, sutartis bus pasirašyta ir įsigalios prieš Kalėdas. Nueini, pasirašai sutartį ir dingsti. – Geidžas nė nespėjo pareikšti, kad tai atlikti gali bet kas, o Devonas dar tylesniu balsu pridūrė: – Atsiimsi sugaištą laiką per Naujuosius metus. Taip išsaugosi penkių savaičių atostogas.
– Juk kalbame ne apie atostogas. – Nors ir tai buvo svarbu. – Reikia gerbti susitarimą.
– Kad perimčiau šią interneto parduotuvę, kurią tėtušis nori paleisti, atidėjau į šalį savo projektus. Nieko neatsitiks, jei ir tu atidėsi paplūdimį kelioms dienoms – ar net savaitei.
Tai štai kaip. Geidžas pakėlė bokalą pilzeno alaus ir iš padilbų dėbtelėjo į brolį. Vieną dieną kažkuris iš jų stos prie šeimos įmonės vairo. Tik kuris? Markas aiškiai išdėstė, kad įmonę valdys tas sūnus, kuris atitiks tris reikalavimus: bus atsidavęs, įrodys esąs geresnis už kitą ir jo nenuvils.
Dar prieš keletą metų Geidžas su Devonu suprato, kad norėdami įrodyti, ko verti, jie turės kurti verslus skyrium nuo šeimos įmonės. Žinoma, visa gudrybė padaryti tai nesulaužius nė vienos iš trijų taisyklių. O svarbiausia – pasiekti verslo sėkmę anksčiau nei brolis.
Arba, kaip Devonas įpratęs, kenkti, kad kitas brolis