Pirmas skyrius
– Širdies persodinimas? Mano vaikui tik dveji. – Hana Kvin pažvelgė į gydytoją Skotą Makintairą, širdies ir krūtinės ląstos chirurgą, kuris sėdėjo priešais ją už stalo konferencijų salėje. Liūdnos šviesiai žalsvos akys žvelgė į ją su užuojauta.
Vien tai, kad ir vėl teko susitikti su Skotu, jai buvo nemažas smūgis, tačiau dar skaudžiau buvo išgirsti tokius jo žodžius. Jos sūneliui grėsė mirtis.
Kada ji pirmą kartą Vaikų ligoninėje išgirdo šią skaudžią žinią? Lyg to būtų maža, jos, motinos, laukė dar didesnis košmaras, nes apie tai jai pranešė geriausias Džordžijos valstijos sostinės Atlantos širdies chirurgas, vyras, kuris prieš daugelį metų ją buvo stipriai įskaudinęs.
Filmuose tokia akimirka vaizduojama kaip likimo smūgis, siaubinga ironija. Bet tai nebuvo filmas, tai – jos gyvenimas. Mažajam jos berniukui, kuris linksmai kikendavo, kai ji bučiuodavo jam į užausį, grėsė rimtas pavojus.
– Betgi jis sveiko. Mes reguliariai tikrinomės. Kol kartą gydytoja iškvietė greitąją, kuria buvome atvežti šičia. – Hana užsidengė burną, kad sulaikytų iš jos besiveržiantį kūkčiojimą. Jos akys pritvinko ašarų, per kurias ji vos galėjo įžiūrėti Skotą… dabartinį Džeiko gydytoją. – Tu tikriausiai klysti.
Jis žvilgtelėjo į priešais jį sėdinčią Andrėją, kuri rūpinosi širdies operacijų koordinavimu, ir palinko virš stalo, norėdamas paimti Hanos ranką.
– Nereikia. – Ji atsisėdo tiesiai. Jis atitraukė savo ranką.
Tą vakarą, prieš aštuonerius metus, viskas prasidėjo tokiu pat nekaltu jo rankos prisilietimu. Ji nenorėjo, kad tai pasikartotų, nenorėjo ir vėl patirti to paties. Hana privalo likti stipri, kol jos pasaulis vėl grįš į savo vėžias. Galiausiai taip ir bus, privalo būti.
– Žinojau, kad gali tekti keisti vožtuvą, gal net greičiau nei tikėjausi, bet persodinti širdį? Diagnozė neteisinga.
Skotas persibraukė ranka per garbanotus plaukus. Šviesios, šilkinės garbanos metams bėgant darėsi vis šviesesnės. Jis dar kartą brūkštelėjo pirštais plaukus, Hana puikiai prisiminė šį jo judesį, kai juodu dar buvo draugai, labai geri draugai. Nuo tada, kai jis pradėjo dirbti vienu aukštu žemiau, jie mėgdavo vienas iš kito geraširdiškai pasišaipyti. Tie pašmaikštavimai ilgainiui virto draugyste, kurią ji brangino ir tikėjosi, kad ir jis jaučia tą patį.
Jis pasilenkė į priekį ir ji buvo priversta mintimis vėl sugrįžti į šį mažą, tuščią kambarį, kuriame sėdėjo vienas priešais kitą, tarsi niekados nebūtų buvę artimi.
– Man labai gaila, Hana, – atjaučiamai sumurmėjo jis ir tvirtu balsu pareiškė: – Diagnozė yra teisinga. Tai vadinama širdies nepakankamumu.
– Ir tokiu atveju širdis padidėja? – paklausė Hana.
– Taip, ji padidėja. Džeikas, matyt, užsikrėtė kokiu nors virusu, kurio nediagnozavo. Jis įsiskverbė į vožtuvą, kuris nuo gimimo buvo silpnas. Jo širdis nebepajėgia tinkamai varinėti kraujo.
– Jis sirgo tik vargana sloga. Jei būtų buvę kas rimčiau, tikrai būčiau kreipusis į gydytoją.
– Nė kiek neabejoju, kad rūpinies sūnumi. Bet virusas, kuris galėjo atrodyti kaip paprasčiausias peršalimas, pakenkė jo širdžiai. Kartais tai paaiškėja tik po kelių savaičių, o kartais, kaip Džeiko atveju, tai tik dienų ar netgi valandų klausimas. Niekas negali nuspėti, kada tai įvyks. Bet tu, kaip medicinos sesuo, turėtum apie tai žinoti.
– Mano darbas susijęs su suaugusiais ortopedijos skyriuje, be to, šiuo metu slaugytoja nedirbu.
Jis klausiamai pakreipė galvą ir pasakė:
– Vis dėlto turėtum suprasti, kad sūnui gali padėti tik…
– Jo vardas Džeikas. – Šiuos žodžius ji ištarė lediniu balsu. Neketino leisti, kad Džeikas būtų įrašytas kaip dar vienas pacientas su tam tikru numeriu pažymėta lova.
Skotas pažvelgė jai į akis.
– Džeikui reikia naujos širdies. – Jo balsas nebebuvo griežtas. – Ir jis turės būti įtrauktas į sąrašą.
O kad prasmegtų skradžiai ir pabėgtų nuo tikrovės.
– Turėtų būti kokia nors kita išeitis. Gal yra vaistų? Reikėtų su kuo nors pasikonsultuoti.
Skotas kietai sučiaupė lūpas. Jis lėtai papurtė galvą, užbėgdamas už akių bet kokiems ginčams.
– Hana, galima būtų surengti dar vieną konsultaciją. Bet mus spaudžia laikas. Transplantacija būtina, antraip Džeikas neišgyvens. Ištemps ne daugiau kaip dvi savaites. Jį reikia kuo skubiau įtraukti į organų donorų sąrašą.
Ji delnu persibraukė sudrėkusį skruostą. Lyg tyčia iš nuotraukų, kuriomis buvo nukabinėtos šio nedidelio kambario sienos, į ją žvelgė besišypsantys vaikai. Jos berniukas irgi turėtų būti tarp jų. Bet kol kas jis gulėjo Intensyviosios terapijos skyriuje, kur buvo kovojama dėl jo gyvybės.
– Džeiko būklė šiuo metu yra stabili. Jam paskirti kraują skystinantys vaistai, kad nesusidarytų krešulių. Tokie vaistai visada skiriami esant širdies nepakankamumui stengiantis išvengti širdies ritmo sutrikimų.
Jos akyse pasirodė išgąstis.
– Krešuliai! Ritmo sutrikimas!
Pasilenkusi į jo pusę Hana pirštais stipriai įsikibo į stalo kraštą.
– Tučtuojau įrašykite Džeiką į laukiančiųjų eilę.
– Tik po to, kai psichologas patvirtins, kad esate tam pasirengusi.
Ji apstulbusi pažvelgė į jį.
– Baik juokus. Džeikas guli mirties patale, o tu reikalauji, kad eičiau pas psichologą? Esu visiškai sveika. Reikia kuo skubiau rasti tinkamą širdies donorą, o ne rūpintis sveiku mano protu.
Skotas pasimuistė kėdėje, užkliudydamas jos atramą koja. Nors ir buvo gerokai išgąsdinta jo žodžių, Hana negalėjo susilaikyti nepalyginusi šio priešais sėdinčio vyro su tuo, kurį kažkada artimai pažinojo. Toks pat aukštas, tik dar platesnių nei tada pečių. Jo grožis, būdingas daugeliui amerikiečių, dabar dar labiau išryškėjo įgijus pasitikėjimo savimi. Branda ir atsakomybė buvo įrėžusios jo veide gilias raukšles, kurios, jos manymu, tik dar labiau didino jo patrauklumą seselių akyse.
Skotas nebuvo praradęs pasitikėjimo savimi, dėl kurio dar studijuodamas buvo laikomas medicinos studentų pažiba ir geidžiamas visų ligoninėje dirbančių moteriškos lyties atstovių. Deja, Hana sugebėjo atsispirti jo viliokiškam žavesiui tik iš pradžių.
– Tau reikia nusiraminti. Įkvėpk giliai.
– Nesielk su manimi globėjiškai, Skotai.
– Klausyk, pokalbis su psichologu yra tik formalumas. Jam reikia įsitikinti, ar tu tikrai žinai, kas yra toji transplantacija. Pooperacinė slauga yra ne mažiau svarbi negu pati operacija. Turime būti tikri, kad tu susidorosi.
Ji atsilošė kėdėje ir sukryžiavo rankas.
– Galiu užtikrinti, kad sugebėsiu pasirūpinti savo sūnumi – ir kaip motina, ir kaip medicinos sesuo.
Skotas įsirėmė alkūnėmis į stalą ir sunėrė rankas.
– Hana, nė kiek tuo neabejoju ir suprantu tavo nerimą, bet tvarka yra tvarka.
Atrodo, jam pagaliau parūpo, kaip ji jaučiasi, nors tada, prieš daugelį metų, nė kiek nerūpėjo. Tada Hana jį pažinojo tik kaip puikų lovos reikalų virtuozą, niekada nemanė, kad kada nors jai teks paklusti jam kaip gydytojui.
– Man į jūsų tvarką nusispjaut. Man tik rūpi, kad Džeikas pasveiktų.
– Jei tikrai to nori, turėsi laikytis mano nurodymų, kitaip nebus.
– Na, gerai. Jei reikia, dalyvausiu tame pokalbyje. – Hana pažvelgė jam į akis. – Kiek visa tai kainuos?
Jis nė nemirktelėjęs atlaikė jos žvilgsnį.
– Nesirūpink dėl to. Dabar man rūpi tik viena – kad Džeiko sveikata iki operacijos būtų kuo geresnė.
Skotas