– Po velnių, ką veiki mano laive?
Elena Kalderon suakmenėjo blizgindama prabangų tikmedžio barą viršutiniame jachtos poilsio kambaryje. Iš kitapus kambario atsklidusiame žemame griausmingame balse nuskambėjo griežtas ir neginčijamas pranašumas, reikalaujantis besąlygiško paklusnumo. Nė nepakėlusi akių puikiai žinojo, kas jis. Žinojo.
Pajuto, kaip suvokimas trenkė tartum kūjis.
Aleksandras Koretis.
Jo čia neturėtų būti, – karštligiškai pamanė Elena. – Jis daugiau nei metus nesinaudojo šia jachta! Dažniausiai tik nuomodavo ją turtingiems užsieniečiams!
– Blizginu barą, – išspaudė ji. Atsakė ramiai, kaip ir dera prabangios jachtos stiuardesei bendrauti su svečiais. Juolab su pačiu savininku. Elena vis dar neprisivertė į jį pažvelgti.
Jis šaižiai nusijuokė.
– Ar čia kažkoks juokelis?
– Ne, – ji pabarbeno pirštais į barą. – Pasak vyriausiojo stiuardo, čia tikmedis ir bugienis.
Elena nuolat sau kartodavo, kad tai, kas prieš šešis mėnesius nutiko vieno pašėlusio šokio metu, tebuvo atsitiktinumas. Labiau susijęs su vynu, muzika ir romantiška aplinka salėje, nei su vyru…
Bet jai nepavyko apgauti savęs. Ji nedrąsiai pakėlė akis.
Vyrą, už kurio nugaros ryškiai plieskė Sicilijos saulė ir dengė šešėliai, ji atpažino. Pojūčių žaibas perbėgo oda, paskui paniro gilyn, užėmė kvapą ir kažkur viduje sugaudė.
Aleksandras Koretis.Vyras, vienu šokiu sugriovęs jos gyvenimą. Vyras, kuris, kaip ji girdėjo, yra įsikūnijęs blogis, kad ir koks neįtikėtinai patrauklus būtų, kad ir kaip trauktų ją prieš jos valią. Vyras, dar blogesnis už meluojantį, smurtaujantį, į nusikaltimus linkusį buvusį sužadėtinį Nikolą.
Pabėgusi nuo Nikolo ji nedrįso kreiptis į policiją, nes bijojo jo šeimos ryšių. Nors, palyginus su Aleksandro šeima, tie ryšiai atrodė menki ir kvaili. Jie – Korečiai. Jie aukščiau įstatymų.
Tačiau Aleksandrui žengus į poilsio kambarį ir išnirus iš šešėlių, Elenai akimirksniu bejėgiškai suspaudė krūtinę – ir ne iš siaubo. Jai užgniaužė kvapą. Širdis ėmė smarkiau plakti. Visai kaip prieš šešis mėnesius kilo troškimas patikėti, kad jis nėra blogas.Kad su juo saugu.
– Ar tai buvo bandymas pajuokauti? – griežtas balsas ir žvilgsnis nespinduliavo nė krisleliu saugumo. – Tikrai, nepaprastai juokinga. Bet tu vis dar neatsakei į mano klausimą, Elena.
Šiandien šiaip jau išskirtinai elegantiškas vyriausias Korečių žiniasklaidos grupės ir plačios imperijos paveldėtojas bei dabartinis įmonės generalinis direktorius atrodė… aplamdytas. Keistai susitaršęs: nuo netvarkingų tankių tamsių plaukų iki apibraižytųbatų. Aukštas raumeningasjo stotasbuvo apvilktas kostiumu, kurio švarkas perplėštasvėpsojo ties liekna tvirta krūtine. Po akimi turėjo mėlynę, veide matėsi įbrėžimų ir žaizdelių, dar labiau pabrėžiančių aristokratiškus skruostikaulius, lūpa patinusi, net krumpliai nubrozdinti. Jo griežtos ciniškos lūpos buvo niūriai suspaustos, o tamsutėlės žalios akys nuožmiai įsmeigtos. Tiesiai į ją.
Iš tikrųjų nepaprastai juokinga tai, – tuomet pamanė Elena, – kad buvo save įtikinusi, jog tuo mažai tikėtinu atveju, jei jie susidurs šioje jachtoje, kuria, kaip ją tikino, jis retai naudojasi, jis jos neatpažins. Elena sau įteigė, kad jis tokius gyvenimą sujaukiančius pokalbius, kokį ji stengėsi pamiršti, užmezga su kiekviena moterimi, į kurią tik nukrypsta jo akys. Kad tiesiog toks jo būdas.
Ir jei kažkuri intuityvi, grynai moteriška jos dalis kuždėjo ką kita, ji tai ignoravo.
– Aš neįsibroviau, – tarė apsimestinai ramiai. – Aš čia dirbu.
– Nė velnio.
– Ir vis dėlto, tai tiesa, – mostelėdama parodė elegantišką rusvą sijoną, į jį sukištus švarutėlius juodus marškinėlius, laivui pritaikytus batelius. – Uniforma ir visa kita.
Tamsios akys, griežtos ir šaltos, krypo į ją. Elena prisiminė tą vakarą prieš šešis mėnesius jose regėtą ugnį, neįtikėtiną troškimą, ir to dabar jose neišvydusi pasijuto lyg nuvilta.
– Tu… kas tokia? Tarnaitė? – balsas nuskambėjo nepatikliai ir nuožmiai, o kai jis, net nepaisant sumušimų, prilygstantis nepriekaištingų vyriškų linijų ir grynos vyriškos poezijos etalonuipajudėjo jos link, Elena vos galėjo tvardytis.
Tebūnie jis prakeiktas!Kodėl jis vis dar šitaipją veikia? Tai kėlė pasibjaurėjimą. Ji bandė save įtikinti, kad tai, ką dabar jaučia, yra būtent pasibjaurėjimas.
– Aš stiuardesė. Valyti – viena iš mano pareigų.
– Žinoma. O kai pasijutai apsėsta noro dizainerių sukneles ir prabangius automobilius išmainyti į tikrą darbą, greičiausiai tik iš gryno sutapimo nusprendei socialiniam eksperimentui pasirinkti būtent šią jachtą – mano jachtą?
– Nežinojau, kad ji tavo, – nežinojo, kai nusprendusi, jog žmogui, nenorinčiam, kad jį rastų, dirbti padavėja turistiniuose restoranuose pribloškiančioje Sicilijos pakrantėje pernelyg pavojinga, atsiliepė į darbo skelbimą. O dabar gailėjosi, kad sužinojusi tiesą nepakluso impulsui pabėgti. Kodėl ji nepabėgo? – Kai sužinojau, buvau dirbusi savaitę. Man sakė, kad tu ja retai – beveik niekada – nesinaudoji.
Reikėtų pripažinti, kad Elenai kažkodėl atrodė, jog jis jai skolingas. Jai patiko mintis, kad Aleksandras, tegu ir netiesiogiai, jai moka. Kad ir jį kažkaip paveikė tai, ką pradėjo tas šokis. Tai prilygo savotiškai galiai, o jai reikėjo bent menkiausios tos galios kruopelytės.
– Kaip keista taip rizikuoti dėl tokių niekingų pareigų, – sumurmėjo jis.
Aleksandras atsidūrė dar arčiau, stovėjo kitapus baro, ir Elena sunkiai rijo seiles, kai jis uždėjo rankas ant žvilgančio paviršiaus su vos juntama geidulinga grėsme, kurios ji nenorėjo pripažinti. Jei abu stovėtų toje pačioje baro pusėje, būtų jo užspeista. Jai niekaip nesisekė išguiti to vaizdinio iš galvos, o gal tiesiog užtvara tarp jų atrodė labai menka, nes jam taip žvelgiant kažkas jos viduje susivijo ir įsitempė.
– Darbas padorus.
– Taip, – jei tai būtų kitas žmogus, pamanytų, jog tamsžaliame jo žvilgsnyje slypi sielvartas. – Bet tu nesi padori moteris, tiesa?
Elena nesugebėjo nuslėpti krūptelėjimo ir šią akimirką pati sau nebūtų galėjusi atsakyti, ko labiau neapkenčia – kad jis tai pastebėjo ar kad jai akivaizdžiai rūpi šio vyro nuomonė. Juk jis jos visiškai nepažįsta, jei ne tas stulbinantis, visa griaunantis įtampos sprogimas, įvykęs tarp jų aname labdaros pokylyje.
Vargu, ar jis žino, kaip karčiai ji apgailestavo prisidėjusi prie to, kas tą vakarą įvyko, kaip vis dar gėdijosi taip į jį sureagavusi. Vargu, ar jis išsiaiškino, ką planavo Nikolas ir koks buvo jos vaidmuo. Liūdna, kad jis suprato, kokia akla buvo, tačiau negali būti, kad jis žino tiesą…
Juk Aleksandras visai kaip Nikolas, – negailestingai priminė sau, kad ir kaip jos kūnas į jį reaguotų. Toks pat vyras, toks pat šeimos verslas, taip pat negailestingai išnaudoja visus ir viską, ką tik įmanoma. Šešis mėnesius slapstydamasi turėjo laiko pasidomėti Aleksandru Korečiu ir liūdnai pagarsėjusia Korečių šeima. Nežinia, ką jis gali žinoti apie nutrauktas konkurento Nikolo Falko sužadėtuves ir dingusią sužadėtinę ar kaip galėtų tą informaciją panaudoti.
Jai reikėtų pasisaugoti.
– Jau žinau, ką apie mane galvoji, – ištarė ji ramiai. Atsainiai. – Bet juk žmonės keičiasi.
– Aplinkybės keičiasi, – buvo neįmanoma nepajusti kartėlio balse ir tame sumuštame arogantiškame veide. Elena bandė įtikinti save, kad tai jos nė kiek nejaudina, kad nejaučia beprotiško staiga kilusio noro siektelėti ir paliesti jo ranką. – Žmonės niekada nesikeičia.
Deja, ji žinojo, kad jis teisus. Nes jei būtų bent kiek pasikeitusi, jei per tuos bėgant ir slapstantis praleistus mėnesius būtų ko nors pasimokiusi, jos šis vyras nė trupučio netrauktų. Būtų šaukdama pasileidusi bėgti priešinga kryptimi, liuoktelėjusi