1
Automobilis sustojo it įbestas.
Net nepamėginusi dar sykį pasukti uždegimo raktelio, Samanta Ryd išlipo iš kledaro, kurį nuomos kompanija pavadino prabangia transporto priemone. Galiausiai šio metalinio žvėries čerškiantis garsas nekėlė abejonių. Ji nenorėjo palikti automobilio dykumoje, tačiau kitos išeities nebuvo. „Patikimos nuomos“ bendrovei teks atsiųsti vilkiką ir pasiimti šį niekam tikusį metalo laužą. Tik gaila, kad niekas nepasirūpins vairuotoja.
Įkvėpusi karšto dulkėto oro ji metė paskutinį žvilgsnį per petį. Automobilyje daug patogiau, tik viena bėda – jis tikrai nepajudės artimiausiu metu. Beliko pasikliauti savo jėgomis. Arizonos saulė jau slėpėsi už tolumoje stūksančių kalnų. Jei Samanta dar ilgiau uždels, teks pėdinti tamsoje. Tiesą sakant, ji iš viso nenorėjo niekur eiti. Jos apranga netiko pasivaikščiojimams po dykumą.
Staiga Samanta prisiminė liaudies išmintį: „Žmogus planuoja, o Dievas juokiasi.“ Ji stvėrė rankinę, paliko lagaminą ir dar kartą timptelėjo naująjį šilko sijoną, kuris maloniai vėsino. Tiesa, ji neketino juo segėdama slampinėti dykuma. Reikėjo rengtis kitaip. Beliko tikėtis, kad neteks pakartoti šių žodžių kitą savaitę.
Jeigu jau laukia tokios pat nuobodžios vedybos kaip ši Dievo pamiršta dykuma, ji skirs likusį laiką linksmybėms, geismui, aistrai ir jauduliui. Išmirks juose kaip sausa kempinė. Kitą savaitę susitiks su savo sužadėtiniu konferencijoje apie rizikos valdymą ir finansinę naudą prašmatniame Arizonos kurorte, bet prieš tai pasiners į pamatuotos rizikos gelmes. Jinai tikrai to verta, nes ketina paaukoti savo gyvenimą, laimę vardan tėvo. Metų metus ji buvo kaip klusni, nuolanki dukra ir štai kuo viskas baigėsi – Samanta tekės už vyro, kurio nemyli. Be to, jis vyresnis už ją beveik penkiolika metų. Ir ji jo beveik nepažįsta.
Samanta išlipo iš automobilio ir nuklibikščiavo septintojo dešimtmečio stiliaus aukštakulniais. Kulniuodama vis pasitaisydavo sparčiai kylantį sijonėlį. Nors aplinkui nesimatė nė gyvos dvasios, tačiau tegul ją skradžiai, jei demonstruos savo apnuogintą užpakaliuką. Samanta pažvelgė į nusidriekusią bedvasę dykumą. Deja, ir jos laukia panaši ateitis.
Po mėnesio atsisveikins su svajomis apie ilgą ir gražų gyvenimą. Bet dabar jai reikia prasimanyti prisiminimų, kurie paguostų ilgomis vienišomis naktimis. Samantai nelemta patirti bekraštės meilės, kurią išgyveno jos tėvai, ir kurios, deja, pritrūko vienturtei dukrai. Vis tik ji sužinos, ką reiškia aistra, kol dar nepasiaukojo ant vedybų aukuro. Per vėlai Samanta susizgribo, kad dvidešimt devynerius savo gyvenimo metus stengėsi įtikti tėvams ir taip pelnyti jų meilę. Bergždžias reikalas. Juodu ją mylėjo savaip. Tik dukra to nesuprato. Ji pasiaukojo ieškodama atsakymų.
Kai mirštančiai motinai pažadėjo, kad prižiūrės tėvą, pirmą kartą pasijuto esanti svarbi. Mama paprašė ir Samanta sutiko net nesusimąsčiusi. Tada nė nenumanė, kaip vienas pažadas gali pakeisti jos gyvenimą. Tėvą, biržos maklerį, užgriuvo nesėkmės. Jis nepaprastai gedėjo žmonos ir apleido verslą. Siekdamas greito pelno patarė klientams sudaryti rizikingus sandorius, kol galiausiai prarado visus jų pinigus. Dar daugiau – jis investavo ir savo lėšas. Milžiniškos skolos ėmė kelti grėsmę ateičiai. Dabar Samantos valioje viską ištaisyti, todėl ji taip ir pasielgs.
Tėvas bičiuliavosi su Tomu, naujuoju Samantos viršininku iš užmiesčio klubo. Juodu ir pasiūlė sprendimą. Tiesa, merginai jis pasirodė panašesnis į prekybinį sandorį. Santuoka su Tomu leis tėvui atsiskaityti su kreditoriais, ypač didžiausiu – mokesčių inspekcija, ir išvengti bankroto paskelbimo. Neaišku, ar tėvui pavyks pradėti viską iš naujo. Samanta pasiūlė savo santaupas, bet net padoriai uždirbantis finansų analitikas vargu ar įstengtų sumokėti tokias skolas. Ką jau kalbėti apie žmogų, kuris pirkdavo ir pardavinėdavo kompanijas tenkindamas savo įgeidžius. Samanta negalėjo atsisakyti Tomo pasiūlymo.
Nors jai nusispjauti, kad Rydai tapo pajuokos objektu užmiesčio klube, bet tai buvo nepaprastai svarbu tėvui. Jam nebedaug liko gyventi, o po motinos mirties užmiesčio klubas atrodė vienintelis raktas į visuomeninį gyvenimą. Jei jo netektų, tėvą palaužtų depresija. Samanta nė už ką nesutiktų pasmerkti tėvo tokiai egzistencijai. Ypač jei gali jam padėti. Turtingas ir apsukrus Tomas aiškiai tai suprato.
Už būsimąją žmoną jis paklojo pakankamai pinigų ir išgelbėjo merginos tėvą nuo skolų. Taip Samanta tapo įkaitė ir dar vienas trofėjus jo gyvenime. Bet kuri daili moteris būtų kuo puikiausiai patenkinusi šio vyro poreikius, bet Samanta buvo pranašesnė. Ji puikiai išmanė jo verslą ir žinojo, kaip elgtis ir su klientais, ir su konkurentais. Pasak Tomo, ji sutaupė laiko ir jėgų. Jam nereikėjo vaikščioti į pasimatymus su tuščiagalvėmis gražuolėmis, trokštančiomis ištekėti už turtingo verslininko.
Paskutinės laisvės valandos skriejo ir Samantos galvoje brendo planas, kaip patirti jaudinamą nuotykį su seksualiu nepažįstamuoju. Tam ji net pasiėmė santaupų. Negailėdama švaistė pinigus, įskaitant ir automobilio nuomą. Atsigręžusi perliejo jį pagiežingu žvilgsniu. Jei jau ketina užmegzti neįpareigojančius santykius, grįstus vien tik kūno geidulių tenkinimu, pirmiausia reikia kaip nors pasiekti kelionės tikslą.
Prisidengusi akis ranka nužvelgė priešais besitęsiantį greitkelį. Tiesa, vargu ar Kruvinojo baseino kelią galima pavadinti tokiu skambiu vardu. Kai paliko nuomos punktą, įsikūrusį šalia oro uosto, Samanta važiavo Auksinių Vartų keliu. Ji nusprendė, kad Niujorko valstijoje kelių žymėjimas skaičiais jai labiau patinka nei vaizdingi pavadinimai, įprasti vakaruose. Kurį gi kelią pasirinkti? Regis, prieš kokią mylią matė į rančą panašų pastatą…
Išblėso paskutinis saulės spindulys ir papūtė švelnus vėjelis. Samanta pašiurpo nuo vėsos ir paspartino žingsnį. Vos tik pagalvodavo apie savo planą, gerklėje įstrigdavo kaltės gniutulas, kurį sunkiai sekėsi nuryti. Kai tik ištekės už Tomo, bus ištikima, pavyzdinga žmona, bet kol kas ji dar nesusaistyta santuokos įžadais. Ši savaitė jai atstos medaus mėnesį, kurio niekada ir neturės.
Samanta vos vilko kojas. Ėmė nuogąstauti, kad išsisuks kulkšnį, nusiris į greitkelio pakraštį ir žmonės klaidingai pamanys, jog ji nelaimės auka. Nusiavė batelius ir tęsė žygį. Sulig kiekvienu žingsniu juto vis didesnį skausmą. Aštrūs akmenukai smigo į nuogas pėdas.
Jau buvo sutemę, kai tolumoje pamatė šviesas. Pėdos nubrozdintos, gerklė perdžiūvusi, drėgni nuo ašarų skruostai. Žodžiai „puolusi į neviltį“ – per švelnūs jos būsenai nusakyti. Šią akimirką jį atsiduotų pirmam, kuris pasiūlytų atsisėsti, leistų išsiverkti ant peties ir nupirktų šalto gėrimo. Beje, nebūtinai tokia tvarka.
– Ei, Makai, ir vėl čia murksai?
Rajanas Makenzis perbraukė stiklinį seno medinio baro paviršių drėgnu skuduru.
– Matai, negaliu susilaikyti čia neatėjęs, – tarė jis pagyvenusiam nuolatiniam „Alkanojo lokio“ lankytojui, kuris kiurksojo prie gretimo staliuko.
– Sunku patikėti, kad pasirinkai šią lindynę, o ne aukščiausio lygio tau priklausantį poilsio ir pramogų centrą.
Makas nužvelgė gruoblėtas sienas, kreivai sukabintus paveiksliukus, pulo stalą kampe ir smiginio lentą ant galinės sienos.
– Teks patikėti.
– Atstok nuo jo, – sudrausmino bičiulį aukščiausias draugijos vyras. – Gal vaikinas ir praturtėjo, bet nepamiršo savo šaknų.
– Manosios įleistos į tą pačią žemę kaip ir tavo, Zy.
Makas prisiminė namuką, kuriame augo, o šalia stovėjo lygiai toks pat namas dvynys. Juodu su seserimi Keite puikiai ten jautėsi ir turėjo už tai būti dėkingi smuklės kampe įsitaisiusiam nuoširdžiam bei turinčiam humoro jausmą vyrui.
Zy šyptelėjo.
– Tik tavo žemė dabar derlingesnė, Makenzi.
Visi skardžiai nusijuokė.
– Tai ką gi čia veiki? Bėdos dėl moterų? – paklausė vienas iš trijulės.
– Tik ne man. Tai Lokys turi bėdų, – atsakė Makas kalbėdamas apie Zy sūnų – geriausią draugą ir šios smuklės savininką. Makas ėmė šluostyti taurę. – Čia jis laksto paskui moterį, o aš vaidinu barmeną jo smuklėje.
– Tikėkimės, šį kartą jam pasiseks.