– Ar atleisi, Amdžadai?
Amdžadas Al Šalanas vos pajėgė žiūrėti į vyrą, išgriaudėjusį šį klausimą.
Tėvas – karalius – dunksojo virš jo pasipuošęs visomis regalijomis, atsakomybės išraižytame veide sustingo valdžios kaukė. Akyse liepsnodami maišėsi apmaudas ir įniršis, agonija ir pasibaisėjimas.
Išsiblaškęs Amdžado žvilgsnis nukrypo į brolius greta tėvo, į daugybę genčių atstovų, susirinkusių į erdvią ir didingą Dar Al Adl – Zohaido teisingumo – salę. Tėvo klausimui pašaipiai ataidint nuo šios garbingos patalpos arkų ir kupolų, veidai susiliejo į vientisą nekantrumo masę.
Ar atleisi?
Bet jis jau atleido tai, ko neatleistų kitas vyras.
Atleido savo nuotakai, kad į santuokinę lovą atėjo nebūdama skaisti. Nuramino baimę, patikino nepriekaištausiąs dėl to, ko pats negali suteikti. Svarbiausia tai, ką ji rinksis gyvenime tapusi žmona.
Paskui atleido sužinojęs, kad ji laukiasi kūdikio. Nuo buvusio meilužio.
Žmonės klysta. Neverta dėl klaidos nutraukti gyvybės ar santykių.
Amdžadas negalėjo jaustis išduotas. Ji – nepažįstamoji, kurią išsirinko, tiksliau, kurią jam parodė su… rimta rekomendacija tinkamų nuotakų sąraše savaitę prieš vestuves. Karalystės, kuri valdoma susitarimais tarp genčių, kronprinco norai nebuvo svarbūs.
Tačiau ji tapo Amdžado žmona, turėjo būti vienintelė jo moteris. O kadangi jis negalėjo toliau gyventi vien dėl visų kitų patogumo, pasiryžo joje matyti tik tai, kas geriausia, duoti šiai moteriai tai, ką pats turi geriausio. Dėmesį sutelkė į tai, ką joje vertino, o viso kito nepaisė.
Už malonę ir užuojautą ji atsidėkojo apgaule ir naikinimu.
– Amdžadai? – kimus tėvo kuždesys ragino atsakyti.
Atsakymų jis turėjo daug. Dėl nerimo, kai sumenkus apetitui delnai pradėjo dilgsėti, o blauzdas traukė mėšlungis. Persidirbimas, įtampa, išsekimas.
Kai pradėjo dar ir jausti pilve dieglius, graužti gerklę, o burnoje ėmė jausti tą siaubingą skonį, įtarė kitą priežastį. Dvasios ligą.
Protas gal ir susitaikė su padėtimi, bet sielą varstė mintis, kad santuoka prasidėjo nuo melo, siekiant apsaugoti žmonos ir jos šeimos garbę, išlaikyti taiką, kurią užtikrino jų santuoka. Kad jos kūdikio jis galbūt nemylės taip, kaip to nusipelno kiekvienas nekaltas vaikas.
Tik tada, kai prasidėjo tikroji liga, iš kūno ištraukusi kiekvieną maisto kąsnį ir vandens lašą, kai nerimas pradėjo trikdyti psichiką, o luošinantys galvos skausmai – sveiką protą, jis slapta kreipėsi į karališkuosius gydytojus.
Šie sumišo. Simptomų nepaaiškino jokie tyrimai, išrašyti vaistai jų neslopino. Apėmus apatijai, kuri sumažino nuolatinę kančią, Amdžadui palengvėjo.
Tik kai po galvos svaigimo ir mieguistumo prasidėjo klejonės, abejonės virto įsitikinimu.
Kūną ėdė kažkas pragaištingo. Tyrimai nenustatė nieko viduje, tad tikriausiai tai kėlė kažkas išorėje.
Jis nepasitikėjo viskuo ir beveik visais. Išskyrus ją.
Kaip galėjo nepasitikėti žmona, apibėrusia jį dėkingumo ir užsimezgančios meilės ženklais?
Netvirtas žvilgsnis nukrypo į delnus, suglebusius ant kelių. Juose buvo išdavystės požymių. Baltų pusmėnulių žymės ant nagų, tamsiai išmarginta oda.
Amdžadas suvirpėjo smogus prisiminimui. Kai apėmė suvokimas, kaip buvo nuodijamas.
Nuodų buvo rūpestingiausiuose poelgiuose ir mieliausiose dovanose. Drabužiuose, rankšluosčiuose, gardumynuose, vonios druskose, kvapiuosiuose aliejuose ir kituose dalykuose. Visi jie buvo smaragdo spalvos, kurią ji teigė dievinanti, mat tokios buvo Amdžado akys.
Visur buvo arseno.
Žmona jį žudė. Pamažu. Beveik neatsekamai.
Jai kone pavyko. Jis vos spėjo pašnibždomis pasakyti broliams, kuo įsitikinęs, ir paniro į komą. Pagaliau sužinoję, nuo ko gydyti, daktarai sugebėjo Amdžadą išgelbėti. Dėl pasirinktų gydymo būdų jis norėjo, kad jiems nebūtų pavykę.
Dabar čia stovėjo tėvas, prašydamas to, ko nužudyti mėginusios moters šeima pati nepajėgė. Atleidimo.
Išskydęs žvilgsnis vėl nuklydo į minią.
Vienoje pusėje skyrium stovėjo maldaujanti Salma. Greta – jos meilužis. Jos sąjungininkas.
Jųdviejų akyse po baime ir gėda švieste švietė viltis. Ne. Daugiau. Įsitikinimas. Kad Amdžadas atleis. Kaip atleido daugybę neatleistinų dalykų.
Jei atleistų, atsisakytų teisės paskirti bausmę, teismas priimtų sprendimą ją sušvelninti. Pasinaudodamas teise galėtų reikalauti atsiteisti bet kokiu pavidalu ne tik tų, kurie nusikaltimą įvykdė, bet ir tų, kuriems nusišypsojo nelaimė būti susijusiais kraujo ryšiais.
Žvilgsnis nukrypo į Salmą. Dabar, kai nebeapgaudinėjo savęs dėl to, kas jį trikdė, matė, kad virpanti moters atgaila tokia pat netikra, kokia buvo gimstanti jos meilė. Ji laikė Amdžadą silpnu kvailiu, kuriuo galima manipuliuoti, o paskui atsikratyti. Gailėjosi tik dėl to, kad nepavyko.
Amdžadą pervėrė suvokimas. Jai pavyko.
Jis miręs – viduje.
Užsimerkė susitaikydamas su jausmu, įsileisdamas jį.
– Amdžadai?
Nerimastingas tėvo balsas privertė atsimerkti.
Amdžadas įsivaizdavo, kas siautėja tėvo kūne jį regint. Broliai turėjo padėti jam apsirengti, įstumti jį čia vežimėlyje. Matė, kaip siaubas dėl jo būklės perkreipia kiekvieną sutiktą veidą. Nualinti palaikai vyro, koks jis buvo tol, kol šešis mėnesius kaupęsi nuodai sunaikino kūną ir sielą.
Tik tėvas turėjo palaikyti taiką, nors ir muistėsi iš noro atkeršyti už pirmagimį. Broliai taip pat virė kerštu, bet turėjo paklusti tėvo sprendimui.
Amdžadas pakėlė suglebusį kūną ant virpančių rankų, grūmėsi su silpnumu, reikalaujančiu pasiduoti. Vangiai mostelėjo, sustabdydamas į pagalbą skubančius šeimynykščius. Tie stovėjo – tėvas atrodė tarsi jau netekęs sūnaus, o Haresas, Šachinas, Haidaras ir Džalalas – brolio.
Gali būti, kad taip ir nutiks.
Tačiau jei jis išgyvens, daugiau niekada neleis užuojautai lemti jo sprendimų, niekada neužmerks akių prieš trikdančią tiesą.
Daugiau niekada gerai apie kitus negalvos.
Sutelkė likusias jėgas į apnuodytus nervus, atsistojo ant nykstančių kojų ir atsisuko į minią.
– Neatleisiu.
Gergždžiantį kuždesį pasitiko nuostabos kupina tyla.
Visi tikėjosi, kad jis bus kilnus princas, visų naudai atsisakysiąs savo teisių.
Salma prapliupo raudoti. Jos motina apalpo. Tėvas meldė pasigailėti.
Ant Amdžado lūpų suvirpėjo ironija, kai nepaisydamas jų vaidybos nukreipė žvilgsnį į tuos, dėl kurių žaidimų vos nemirė. Jie atėjo ne tam, kad pareikštų paramą ir apmaudą, o tam, kad įsitikintų, jog tiek jų interesai, tiek patogi padėtis visuomenėje.
Amdžadas mostelėjo ranką plačiu lankstu, smiliumi rodydamas į juos visus.
– Niekada nė vienam jūsų neatleisiu. Niekada nepamiršiu. To, ką padarėte, to, kas esate. Verčiau melskitės, kad neišgyvenčiau. Jei liksiu gyvas, priversiu sumokėti. Ir nesivarginkite mėgindami manęs atsikratyti. Turėjote progą ir nepasinaudojote. Daugiau niekas negaus kitos galimybės.
Pirmas skyrius
Po aštuonerių metų
Marama Al Vaked pagaliau gaus progą prieiti prie Pamišusio princo.
Bent taip pasaulyje vadinamas Amdžadas Al Šalanas.
Maramai šis vyras buvo geriausia, kas atsirado po šokoladinių saldainių.
Jau ketverius metus erzino