Pirmas skyrius
Jei galėtų rinktis, susikišti į nosį įkaitusius iešmus ar dalyvauti trisdešimt penktosiose tėvų sutuoktuvių metinėse be vaikino, Anė Deivis nedvejodama griebtų degųjį skystį ir degtuką. Tačiau paėmė čekių knygelę svarstydama, kaip žemai gali nusiristi – ir kiek gali išleisti, – kad išvengtų už išdegintas šnerves baisesnio likimo.
– Du su puse tūkstančio – tiek galiu, – priminė sau ir draugei Tarai, kuri kartu su ja sėdėjo prie tuščio stalo viešbučio pokylių salės gale.
Du tūkstančiai penki šimtai – maždaug tokia suma, kokią išleidusi, ji vis dar pajėgtų apmokėti sąskaitas ir turėtų ką valgyti kitą mėnesį.
Tara, retkarčiais padedanti sėkmingai veikiančiame Anės darželyje Kūdikių svajonė, į šį viengungių labdaros aukcioną atėjo tik morališkai palaikyti draugės. Juk aktorės karjeros siekiančios merginos čekių knygutė neleidžia pirkti vaikino net Gelbėjimo armijos stovėjimo aikštelės aukcione, ką jau kalbėti apie spindintį tarpžemyninį Čikagos viešbutį.
Jei atvirai, ir Anė – ne turtuolė, o savo taupomosios sąskaitos lėšas naudoja tik būtiniausiu atveju.Ją šiandien čia atvedė juodžiausia neviltis. Rankos sviro pagalvojus apie savaitgalį namuose – be vaikino, – kai visos šeimos moterys gaili ir kudakuoja, vyrai, ypač broliai, šaiposi, o kiti mažo miestelio gyventojai bando supiršti.
Ką jau kalbėti apie neišvengiamus klausimus, kodėl ji atvažiavo viena, juk visa šeima žino, kad ji jau kelias savaites susitikinėja su mielu gražuoliu. Žiūrint tėvams į akis prisipažinti, kad gražuolis, su kuriuos susitikinėjo, pasirodė esąs vedęs pašlemėkas? Geriau jau pasivers ant tų iešmų ir pasivadins šašlyku. Tuščios sąskaitos – nedidelė kaina už galimybę išvengti agonijos. Na, gal išleisčiau dar ir santaupas.
Ne. Jokiu būdu. Nebent scenoje kartu pasirodytų Džonis Depas ir Džošas Duhamelis ir pasiūlytų didžiausią kainą sumokėjusiai merginai galimybę visą savaitgalį eksploatuoti jų kūnus.
– Nieko čia negausi pigiau kaip už tris tūkstančius, – priminė Tara. Gražutė brunetė, paprastai kunkuliuojanti džiaugsmu ir lengvabūdiška, kalbėjo neįprastai pesimistiškai. – Net to išglebusio puošeivos blondino, kuris visiškai apsijuokė, šokdamas striptizą.
Anė susigūžė ir panoro muilu nusiplauti prisiminimą apie tai, kaip išblyškęs dvidešimties su trupučiu vaikinas šoko taip baisiai, kad pirmose eilėse sėdinčios damos apsimetė alpstančios.
Bjauru. Kaip tokį parsiveši namo? Gal geriau būtų pasiimti kokį benamį, norintį užsidirbti keletą šlamančiųjų, ir surengti jam savaitgalio atostogas mažame JAV miestelyje?
Gera mintis…
Bent jau būtų pigiau nei tas prašmatnus aukcionas.
– Gal man apžiūrėti suolelius parke prie geležinkelio? Ten turėtų būti vyrukas, padarysiantis tą patį už gerokai mažiau nei du su puse tūkstančio.
– Tu nusiminusi, – priminė jai Tara, – o ne savižudė.
– O ar nerizikinga tai, ką dabar žadu daryti? Tų vaikinų irgi nepažįstu.
Vienintelis skirtumas – jie rodomi ir parduodami miniai gerokai įkaušusių turtingų moteriškių viešbučio salėje. Tiesa, jie siūlo padorų pasimatymą – romantišką vakarienę, pasivaikščiojimą paplūdimyje, kruizą po pietų ar iškylą – pasiūliusiai aukščiausią kainą. Bet Anei tie vyrai vis tiek visiškai svetimi.
Be to, abejojo, ar įkalbės išloštą viengungį iškeisti, kad ir ką jis ten siūlo, į pasimatymą Aplankykime tėvus. Tai kodėl ji tai daro?
Tara tarsi perskaitė jos mintis.
– Beviltiški laikai reikalauja…
– …palydovų tarnybos.
Tara suprunkštė.
– Na žinoma, pasirodyk pas tėvus su parsiduodančiu vaikinu. Tikrai pasiseks.
– Gal jis neatrodytų pigus. Gal būtų mielas, normalus, patrauklus.
– Čia ne filmas Vestuvių data. – Susuktu lankstinuku Tara pliaukštelėjo Anei per ranką. – Tokie neegzistuoja.
– Tačiau man reikia atsarginio plano, – vapėjo Anė.
Juk žino, kad laikas tirpsta. Gal pasitaikytų koks jaunas padoriai atrodantis vaikinas prie darbo biržos? Jei tik jis turi visus dantis ir keturias galūnes, šeima ir nesužinos, kad čia ne tas, su kuriuo ji susitikinėjo.
Net jei galūnės tik trys… Jis gali būti kilnus nelaimę išgyvenęs žmogus.
Kilnumas gerai. Labai gerai. Anė tuojau peržvelgė šio vakaro programą ieškodama ugniagesių, gelbėtojų, policininkų. Tėtei tikrai patiktų.
Šeima nežino, iš ko gyvena jos buvęs vaikinas Bleikas. Beveik nieko nežino. Tik kad ji susižavėjo kažkokiu aukštu tamsiaplaukiu gražuoliu. Tiksliai nežino, kaip jis atrodo. Todėl pristatyti jiems gali bet ką ir pasakyti, kad tai tas nuostabusis vaikinas, apie kurį daug pasakojo. Bet ką, išskyrus tikrąjį nuostabų vaikiną, kuris pasirodė besąs nuostabus melagis.
– Liaukis galvojusi apie Šunsnukį Bleiką.
– Negi mintis skaitai?
– Ne, bet tave labai lengva perkąsti, panele, visada besišypsanti blondine iš gretimo buto. Vos tik apie jį pagalvojusi susirauki, atrodo, kad nori ką nors prikulti, – pridūrė gūžtelėjusi pečiais Tara gurkšnodama alų. – Žinoma, taip pat atrodai riedamasi su kuria nors supermama, bet čia nė vienos nėra.
Supermamos. Taip jos su Tara vadina keletą ypatingai sudėtingų Anės klienčių. Tokių nedaug, bet jos puikiai organizuotos, pretenzingos, arogantiškos Kūdikių svajonėje paliktų vaikučių motinos, laikančios darželio auklėtojas gerai apmokamomis šunų vedžiotojomis.
Tarsi prižiūrėti pradedantį vaikščioti kūdikį reikštų tik pakeisti jam sauskelnes.
– Tu juk jo nemylėjai, pati prisipažinai. Net nemiegojai su juo.
– Ačiū Dievui.
Kažkas sulaikė. Nuojauta. Kaip tik jai mergina buvo dėkinga, kai sužinojo, kad, nors jis teigė priešingai, Ponas Išsiskyręs Gražuolis tebuvo Vedęs Klastingas Paršas.
– Tai užmiršk jį.
– Užmiršau. Beveik. Man reikia tik iškęsti šį savaitgalį, o tada galėsiu apsimesti, kad to vyro visai nebuvau sutikusi.
– Primink, kodėl negali paprasčiausiai papasakoti šeimai, kas atsitiko? Neatrodo, kad čia būta tavo kaltės.
– Juk praėjusį pavasarį buvai sutikusi mano artimuosius. Negi tau tikrai kyla toks klausimas?
Tara papūtė lūpas ir lėtai papurtė galvą. Ji tik akimirką žvilgterėjo į Anės gyvenimą: vienintelė duktė globėjiškoje mažo miestelio šeimoje, tenorinčioje, kad ji sugrįžtų namo, ištekėtų ir gimdytų vaikus. Dabar, o dar geriau – prieš pusę metų. Sužinoję, kad jų mergaitė turėjo romaną su vedusiu vyru, nepaliaus zysti, kad Anė pamirštų didmiesčio svajones ir parvažiuotų namo, kur sutiks padorų vietinį vaikiną ir apsiramins.
– Užmiršk, kad klausiau.
– Susirasiu, kas suvaidins mano vaikiną, įtikinsiu juos, kad esu visiškai laiminga ir man sekasi, tada per keletą savaitgalio skambučių pamažu suorganizuosiu išsiskyrimą.
Beveik patenkinta sumanymu, Anė paėmė taurę tebegalvodama apie atsarginį planą. Vyras, su kuriuo ji pasirodys, neprivalo būti labai gražus vien dėl to, kad ji taip papasakojo šeimai. Tiktų ir gerokai paprastesnis, atrodantis kukliau už tuos seksualius viengungius, pateiktus aukcione, skirtame paremti vaikų Kalėdas. Grožis, kiek ji žino, slypi žiūrinčiojo akyse, ir jos šeima tai supranta. Praėjusiais metais Džedas, jos brolis, įtikinėjo sutikęs būsimąją Mis Ameriką. Vis dėlto jo mylimoji – labai miela mergina, kurią dievina visa šeima – labiau primena Mis Pilsberio Spurgą.
Tai gal jie pagalvotų, kad Anė paprasčiausiai persistengė pasakodama, koks gražuolis jos vaikinas. Kad ji, kaip ir jos brolis, beprotiškai įsimylėjusi.