PIRMAS SKYRIUS
Vilkas risnojo pirmyn ir atgal.
Ji gulėjo ant nugaros, surištais ir tvirtai prie žemės pritvirtintais riešais, ir stebėjo gyvūną – jo didelės juodos letenos tyliai ir ritmingai judėjo per šiugždančius miško paklotės lapus. Ramus nakties oras buvo sklidinas aitraus drėgnos, derlingos žemės kvapo – jis sruvo per jos šnerves į plaučius. Baimė rangėsi aukštyn stuburu ir smelkėsi į kraują. Ji norėjo sušukti pagalbos, tačiau žodžiai įstrigo gerklėje.
Pabėgti! – šaukė jos protas ir ji stengėsi ištraukti iš storų virvių rankas, surištas virš galvos. Sunkios, lyg švininės galūnės nė nepajudėjo.
Jos pulsas padažnėjo ir ji vėl žvilgtelėjo į vilką. Gyvūnas geltonai švytinčiomis akimis stabtelėjo ir, pakėlęs didžiulę galvą, pauostė orą. Iš jo nasrų atsklido urzgimas.
Vyresnieji, apsirengę apeiginiais odiniais drabužiais, žengė pirmyn iš po medžių, kylančių į rašalo mėlynumo dangų. Jų raukšlėti išvargę veidai pasisuko į vilką, po to Vyresnieji rimtai linktelėjo pritardami. Dangun šovė ugnies ratas, apsupdamas ją, Vyresnieji išnyko skaisčiose raudonose ir auksinėse liepsnose. Ji šaukėsi jų, maldavo grįžti, išvaduoti ją.
Bet ataidėjo tik šiurpus kauksmas.
Ji stebėjo kaip vilkas – ne, kaip vyras – žengia per liepsnas. Jai užgniaužė kvapą, išvydus raumeningą kovotojo kūną. Vyras buvo nuogas, tik su strėnjuoste, parišta ant siaurų klubų. Jo ilgus juodus plaukus laižė liepsnos liežuviai, o saulės nurudinta oda švytėjo. Veidas buvo išdažytas grėsmingais raudonais ir juodais karo dažais. Jos akis temdė dūmai, galvoje aidėjo tik pačios pulsas ir tolimas būgnų dundesys.
Vyrui artinantis ją apėmė panika, ji dar kartą pamėgino išsilaisvinti iš virvių, bet šios nepasidavė. Jis stovėjo priešais ją ir žvelgė žydromis akimis.
– Atsiduok man, – įsakė jis.
Ji papurtė galvą.
Jis atsitūpė prie jos.
– Tu priklausai man.
– Aš nepriklausau jokiam vyrui.
Per dūmų miglą žybtelėjo balta jo šypsena. Jo ranka nuslydo jos petimi. Ji pajuto, kaip prisiliečia jo šiurkštus delnas. Vieną akimirką ją laikančios kietos virvės virto aksominėmis.
Ji suvirpėjo nuo jo prisilietimo.
– Atsiduok man, – pakartojo jis.
– Ne, – jai užgniaužė kvapą, kai jo pirštai atlaisvino jos baltos suknelės raištelius. Jis praskleidė audinį apnuogindamas krūtis. Jos kūną perskrodė karščio strėlė, ugnis pasruvo venomis. Jis švelniai pirštų galais paglostė jos kaklą.
Krūtinė tankiai kilnojosi, jai gaudant orą. Ją užvaldė baimė ir įtemptas laukimas. Jam sugniaužus ranką į kumštį ir krumpliais švelniai perbraukus per krūtį, liepsnos šovė į dangų, dar labiau kaitindamos. Jis palenkė galvą ir ji pajuto karštą jo alsavimą ant kaklo…
Virpėdama visu kūnu ir gaudydama orą Eleina Blekhok pašoko ir atsisėdo lovoje. Ji išplėstomis akimis nužvelgė tamsoje skendintį miegamąjį, po to palietė savo kaklą ir užčiuopė pulso dūžius.
Sapnas, – kartojo ji sau, – tik sapnas.
Tačiau jis atrodė toks tikras, toks neįtikėtinai tikras. Ji vis dar užuodė drėgną žemę ir dūmus. Vis dar juto virves ant savo riešų, šiurkščias sugrubusias rankas, slystančias jos oda.
Jos oda vis dar dilgčiojo, kūnas tvinksėjo nepasotinta aistra.
Eleina įsisupo į antklodę ir palaukė, kol pulsas sulėtės ir kūnas nustos virpėjęs.
Blyškūs mėnesienos spinduliai krito ant sienų, nušviesdami tamsius kambario kampus. Ji giliai įkvėpė ir drebančiomis rankomis persibraukė plaukus.
Baugus jausmas kybojo virš jos lyg didžiulis plėšrus paukštis, išskėtęs ilgus nagus ir pasirengęs pulti. Ji jautė jo sparnų keliamą dvelksmą ant savo įkaitusios odos. Pažvelgė aukštyn ir suprato, kad tai tik ventiliatorius palubėje.
Šaižiai nusijuokusi Eleina atsigulė ir užsitraukė antklodę iki pat smakro. Kvaila bijoti sapno. Be to, turėjo tuo sapnu mėgautis, netgi su visomis atsiduok man nesąmonėmis.
Vienintelis dalykas, kuriam ketinu atsiduoti, – ryžtingai tarė sau Eleina, – tai dar kelios valandos miego.
Tačiau, netgi užsimerkusi ir pagaliau grimzdama į miegą, Eleina girdėjo tolimą būgnų tratėjimą ir vienišą vilko kauksmą…
Niekas nekreipė dėmesio į dulkėtą juodą pikapą, išsukusį iš 96-ojo greitkelio rytų kryptimi. Šiaip ar taip, čia buvo Teksasas. Sunkvežimiai šiuose kraštuose buvo tokie pat įprasti kaip oras, o šis pikapas niekuo neišsiskyrė iš kitų: jokių švytinčių piešinių ant šonų, jokių įmantrių apvadų, netgi nė vieno Neprasidėkite su Teksasu užrašo. Pikapui lekiant per mažą Stoun Ridžo miestelį, miestelėnai tiesiog linkčiojo ir draugiškai mojavo, kaip ir kiekvienam keliu važiuojančiam prašalaičiui.
Tačiau šio sunkvežimio vairuotojas buvo ne šiaip prašalaitis, o Di Džėjus Bredšou. Žymusis Di Džėjus Bredšou. Ir jei miestelėnai tai būtų žinoję, žandikauliai būtų atvipę greičiau, nei garbusis teisėjas Pokerpainas stukteli savo raižytu ąžuoliniu plaktuku.
Ne kasdien Vienišosios žvaigždės valstijos1 paslaptingiausias – ir, be abejo, turtingiausias – rančos savininkas pasirodo viešai.
O pažiūrėti buvo į ką.
Di Džėjų Bredšou galėjai apibūdinti vienu žodžiu – atšiaurus. Vyrai kalbėjo, kad jo didelės rankos ir galingas dvimetrinis kūnas tiesiog sukurti dirbti žemę, kurią Di Džėjus paveldėjo iš tėvo. O moterys… na, jos manė, kad šios sugrubusios rankos ir raumeningas kūnas sukurti gerokai intymesniems dalykams.
Ir gerokai įdomesniems.
O dar tie vešlūs, anglies juodumo plaukai ir ryškiai mėlynos akys, jo kampuotas žandikaulis, tvirtai suspaustos lūpos ir saulės nurudinta oda. Vos žvilgtelėjusi į Di Džėjų Bredšou kiekviena moteris – nuo elegantiškiausios damos iki kukliausios mergelės – būtų pasirengusi užsivožti kaubojišką skrybėlę ir pasijodinėti.
Tos kelios laimingosios, kurioms nusišypsojo sėkmė tai patirti, vis dar nusišypsodavo vos išgirdusios Di Džėjaus vardą.
Pervažiavęs Stoun Ridžo miestelį Di Džėjus į sunkvežimio grotuvą įdėjo Bobo Sigerio kompaktinę plokštelę ir paleido muziką visu garsu, tada nuspaudė greičio pedalą ir nuskriejo per rugpjūčio karščiu raibuliuojantį asfaltą. Vyras visada manė, kad užmiesčio kelias yra pati geriausia vieta spausti pedalą iki galo ir paleisti galingą variklį suktis didžiausiu greičiu. Žvyras ir purvas pažiro iš po galinių ratų ir ant asfalto liko plati padangų žymė, o ore pakibo dulkių debesis.
Bobas dainavo apie seną gerą rokenrolą, kai likus dvidešimčiai mylių iki Luizianos valstijos ribos Di Džėjus pamatė ženklą. Jis sulėtino greitį, tada išsuko iš pagrindinio kelio į dviejų mylių ilgio kedrais apaugusį keliuką, vedantį į Stoun Ridžo rančą. Auksinės žilės2 geltonavo vešlaus žalio kraštovaizdžio fone. Tai taip skyrėsi nuo dygliuotų vaismedžių ir akmenuotų kanjonų, kuriuos Di Džėjus paliko vos prieš šešias valandas, vaizdo.
Pavažiavęs po aukšta metaline arka su SRR emblema Di Džėjus nužvelgė galvijus ir žirgus, besiganančius prie tankios paparčiais apaugusios pušų giraitės. Už žole apaugusio kelio posūkio sunkvežimis užvažiavo ant tiltelio per srūvantį upeliuką. Padangos sutarškėjo į medines lentas.
Pirmiausia Di Džėjus pamatė arklides – raudonų plytų pastatus pilkų malksnų stogais – ir pastatė sunkvežimį tiesiai priešais jas. Prieš kelias savaites buvo perskaitęs išsamų Stoun Ridžo arklidžių aprašą: penki tūkstančiai akrų3 pirmarūšio miško ir ganyklų, keturi rančos darbininkai, vienas prižiūrėtojas, namų šeimininkė, nedidelė galvijų banda ir arklidės,