– Nė iš tolo nejuokinga, – lediniu išdidumo kupinu balsu atrėžė jis. – Nė sykio net dviprasmiškai tavo dukterų neliečiau. Būtų…
– Nepagarba man?
– Taip! – riktelėjo Nikas, nes niekas geriau už jį patį nežinojo, kiek daug jis skolingas Oskarui už tai, kad pavertė jį tuo, kas yra dabar. Išlaikydamas atstumą tarp savęs ir dailiųjų Oskaro dukterų jis tiesiog rodė pagarbą tai skolai.
– Ačiū, – sumurmėjo Oskaras.
– Nereikia tavo padėkų, – nuleido niekais Nikas ir ilgais elegantiškais žingsniais perėjo koridorių. – Nereikia ir vienos iš dekoratyviųjų tavo dukterų, užgriozdinančių mano biurą ir apsimetančių, kad yra įgudusios padėjėjos vien tam, kad tu būtum patenkintas, – pridūrė. – Ir iš viso, iš kur toks staigus sprendimas surasti joms darbo? – pasmalsavo stumdamas kabineto duris.
Sekretorė Fiona pakėlė akis nuo kompiuterio ekrano ir nušvito sveikinančia šypsena. Bakstelėjęs į mobilųjį telefoną, savo nurodymus Nikas išdėstė ilgapiršte ranka, patyrusi Fiona supratingai kinktelėjo šviesiaplaukę galvutę, tad jis galėjo užsidaryti kabinete, o konferencijų kambaryje laukiantiems žmonėms bus pranešta, kad jis vėluoja.
Tik užtrenkęs kabineto duris susivokė, kad ragelyje sunkiai kaip debesis kybo tyla. Jis vėl susiraukė, nes Oskaro Balforo smegenys veikė šviesos greičiu, tad bet kokio pobūdžio tyla vertė Niką sunerimti.
– Ar viskas gerai, Oskarai? – atsargiai paklausė.
Vyresnysis vyras atsiduso.
– Tiesą sakant, jaučiuosi pragariškai, – pripažino. – Nebežinau, ko verti pastarieji trisdešimt mano gyvenimo metų.
Įsivaizdavęs augalotą investicijų magnatą su tais sniego baltumo plaukais, tvarkinga ožio barzdele ir į kiekvieną kūno ląstelę įspausta sena aristokratiška kilme…
– Ilgiesi Lilijanos, – sumurmėjo Nikas.
– Kiekvieną minutę, valandą ir dieną, – patvirtino Oskaras. – Guluosi miegoti galvodamas apie ją, naktį sapnuoju ją, ryte pabundu ieškodamas šilto kūno šalia savęs.
– Man… labai gaila. – Nikas puikiai suprato, kad toks atsakymas vis dar žmonos gedinčiam Oskarui Balforui toli gražu nepakankamas. – Jums visiems buvo sunkus metas…
– Kai po finansų krizės grasinimo paversti mus visus vargetomis turėjome ištverti vieną mirtį ir du siautulingus skandalus? – Oskaras sausai nusikvatojo. – Sunkus – per švelnus žodis.
Nuo tada, kai prieš tris mėnesius staiga mirė Lilijana Balfor, Balforų šeimą purtė skandalas po skandalo. Nuo tos akimirkos, kai Oskaras ryžosi pranešti turįs dvidešimt vienų metų dukterį, apie kurią iki šiol niekas nežinojo, visi, kas tik galėjo, iškasė kovos kirvius ir išlindo į dienos šviesą. Trumpai tariant, mąstė Nikas, pastaruosius kelis mėnesius Balforai dalyvavo atvirame savo pačių realybės šou. Gal jie tam sutikimo ir nedavė, bet pažiūrėti tikrai buvo į ką.
– Krizę išgyvenote palyginti gerai, – Nikas prabilo pozityviau.
– Tiesa, – sutiko Oskaras. – Kaip ir tu.
Nors rengėsi prieiti prie stalo, Nikas pasuko kitur ir atsidūrė prie didelės įrėmintos gimto miesto nuotraukos, kurią buvo pasikabinęs ant sienos. Jei tik prisimerkdavo, įžiūrėdavo tamsią, murziną dėmę apatiniame kampe – Atėnų lūšnynai, kuriuose jis praleido pirmuosius dvidešimt gyvenimo metų, kur dėl savo aštraus proto gyveno pusbadžiu, vos sudurdamas galą su galu.
Įsitempę žandikauliai nervingai tvinkčiojo, akis užtemdė tamsios mintys. Niūriai pamanė, kad gatvės vargetos lemtis buvo geriausias postūmis dirbti kaip šuniui, kad būtų tikras, jog daugiau nebebus vargšas. Ir jei ne tas sėkmingas netikėtas susitikimas su Oskaru, tikriausiai ir dabar ten leistų dienas ir toliau gyventų pusbadžiu – kartais dar atsidurtų ir kalėjime, nuoširdžiai pridūrė sau ir išsiviepė.
Šį vyrą, šį įžvalgų ir apsukrų, suktą it lapiną anglą, kažkuo patraukė jaunas arogantiškas kvailys, koks jis anuomet buvo, tad Oskaras pakluso instinktams ir suteikė jaunuoliui šansą pabėgti nuo to gyvenimo.
Staiga prisiminęs savo prabangaus šilko itališką kostiumą, rankų darbo marškinius ir batus, Nikas priėjo prie stiklinės sienos, kuri erdviam biurui paskutiniame pastato aukšte atvėrė žymųjį vaizdą į Londoną. Jam priklausė dar keli tokie biurai didžiausiose sostinėse ir prie tokio gyvenimo būdo derantys namai. Jis turėjo ir nuosavą jachtą, lėktuvą, asmeninę investicijų kolekciją, kuriai neprilygtų jokia kita…
Vargeta išsikapstė, – tylomis pacitavo Nikas antraštę iš Atėnų laikraščio, kadaise išspausdinusio apie jį straipsnį.
Gaila, pamanė jis, kad tie randai liko giliai viduje, randai, apie kuriuos nenutuokia net Oskaras.
– Na, mano dukterys nė nenumanė, kad iš viso buvo tokia pasaulinė ekonomikos krizė, – ausyje vėl pasigirdo Oskaro balsas. – Tu teisus, Nikai, jas išlepinau. Paklusau tų išpopintų princesių norams, o štai dabar turiu pjauti derlių. Rengiuosi tai ištaisyti.
– Atkirsdamas jas nuo pinigų upės ir išsiųsdamas į platųjį pasaulį nuskęsti arba išplaukti savo jėgomis? – Nors pokalbis ne iš linksmųjų, Nikas sausai nusijuokė. – Patikėk, Oskarai, to jau per daug.
– Ar abejoji mano sprendimu?
Taip, pamanė Nikas.
– Ne, – ištarė balsu vien dėl to, kaip stipriai gerbė šį vyrą, – žinoma, ne.
– Gerai, – tarė Oskaras. – Noriu, kad po sparnu priimtum Miją ir išmokytum visko, ko prireiks, kad išgyventų kaip Balfor.
– Miją?.. – Nikas akimirką gromuliavo nepažįstamą vardą. – Ar ji ta… – jis prikando lūpą, bet buvo per vėlu.
– Ar Mija kas? – prispyrė Oskaras.
– Ta naujoji, – Nikas pasirinko diplomatiškiausią būdą pavadinti, jei prisiminsime tą skandalą, kurį sukėlė Mijos, kaip Balfor, pristatymas.
– Gali vartoti terminą nesantuokinė manęs neįžeisdamas, Nikai, – nutęsė Oskaras. – Nors negaliu būti tikras, kad Mija taip pat jausis. Ji… ji nepanaši į kitas mano dukteris… Jei kalbėsime tiesiai šviesiai, – Oskaras atsiduso, – Mijai tiesiog nelabai sekasi būti Balfor. Manau, gyvenimas Londone ir darbas tavo pašonėje išeis į naudą – ji išmoks pasitikėti savimi ir sustiprės.
– Tikrai ne, drauguži, – šaltai atsisakė Nikas.
– Palydėsi ją į kelis banketus, – tęsė Oskaras, lyg Nikas nė nebūtų prabilęs. – Pamokysi, kaip elgtis viešumoje.
– Jeigu Mijai nesiseka saugioje Balforų dvaro aplinkoje, tavo pasiūlymas tolygus ją išmesti pas vilkus, – pastebėjo Nikas. – Paklausyk patarimo ir išsiųsk ją pas kokią kilmingą Londono našlę, leisk jai išmokyti Miją būti Balfor. Aš – vienišas vilkas, Oskarai, – pabrėžė Nikas. – Dirbu vienas, o pažeidžiamus sudoroju.
Telefono ryšį nusvėrė dar viena tylos minutė, tik ši nebuvo tokia persmelkta gedulo kaip ana. Ši dvelkė staigiai pasikeitusios Oskaro nuotaikos vėsa.
– Maniau, – prabilo jis, – jau sutarėme, kad mano dukterų tu nedoroji.
– Nekalbėjau apie…
– Neversk priminti,