PIRMAS SKYRIUS
Kas ji?
Tamsiai raudoni plaukai krito ant pečių ir kaskart jai sujudėjus spalvos keitėsi tartum ugnies liežuviai. Aukštą liekną kūną dengė žvilganti sidabro spalvos suknelė, apgobdama ją lyg mėnesiena tamsią naktį.
Į didžiulę baltą pavėsinę sode, priešais namą, kur susirinko visi svečiai, Rakinas Vitkombas Abdela žengė kaip tik tuo metu, kai nuotaka ir jaunikis kunigo akivaizdoje susikibo rankomis. Jis stebėjosi, kad paprastai atsakingas Elijus vos per kelias savaites numojo ranka į visą gyvenimą lydėjusį atsargumą ir pametė galvą dėl savo nuotakos. Tačiau Rakiną dar labiau glumino tai, kad Elijus veda Kinkeid – juk mažiau nei prieš mėnesį jį paliko tikra Karos sesuo.
Vis dėlto vos jo žvilgsnis nukrypo į vestuvininkus, Rakino dėmesį patraukė įstabių plaukų ir akį veriančio grožio vyriausioji pamergė, kuri žingtelėjo į priekį, kad iš nuotakos paimtų raudonų rožių puokštę.
Tai ne kas kitas, o Lorelė Kinkeid, likus mažiau nei mėnesiui iki vestuvių dienos palikusi geriausią jo draugą Elijų.
Moteris, Elijaus manymu, galinti tapti visų Rakino problemų sprendimu.
Trejų ketverių metų vaikas išdidžiai žingsniavo nešdamas mažą pagalvėlę. Rakinas prisimerkęs įžiūrėjo į ant jos gulinčius du žiedus. Lorelė žengė į priekį ir ištiesė vaikui ranką, bet berniukas atsitraukė, nenorėdamas atsistoti šalia dviejų gėles barsčiusių mergaičių. Pasimuistęs jis įsitaisė tarp Elijaus ir Karos Kinkeid ir, palenkęs visų širdis, sukėlė juoko ir atodūsių bangą.
Vyriausioji pamergė nužvelgė svečius.
Virš raudonų rožių puokštės jos akys buvo žalios. Tokių ryškių smaragdinių akių Rakinui dar neteko matyti. Netikėtai jos žvilgsnis nukrypo į jį. Laikas sustojo. Aplinkinis šurmulys, priesaiką tariančios Karos balsas, svaiginantis pietietiškų žiedų aromatas – visa tai Rakinui nublanko. Liko tik… ji.
Paskui ji nusuko akis.
Ir jį apėmusi įtampa pamažu atslūgo.
Elijus perspėjo, kad jo buvusi sužadėtinė – tikra gražuolė, bet, kai jų akys susitiko, Rakinas nebuvo pasiruošęs tokiai kūno reakcijai. Geismui. Romantiniai santykiai su ja negalimi. Visų pirma, ji Kinkeid iš Čarlstono, ne kokia tik apie malonumus galvojanti nimfomanė. Be to, jei pasinaudos Elijaus patarimu, pasiūlymas, kurį ketino jai pateikti, bus susijęs ne su malonumais, o su verslu.
Nepaisant nuostabių žalių akių ir kaštoninių plaukų ant Lorelės buvo užrašyta Neliesti.
Tačiau Rakinas vis tiek nekantriai laukė, kol ceremonija pasibaigs, kol ateis akimirka sveikinti jaunavedžius, ir Elijus jį supažindins su vyriausiąja pamerge. Tada jis ir nuspręs, ar ji tinka jo planams.
Sodrus jazminų ir gardenijų aromatas skelbė, kad Pietuose jau prasidėjo vasara.
Jos sesers vestuvės vyko Kinkeidų šeimos namuose, dviejų su puse aukštų įmantriai išpuoštuose federalistinio stiliaus rūmuose, kuriuose Lorelė užaugo. Įspūdingą fasadą su puošniais lenktais stogeliais dengtais balkonais Lorelė, jos broliai ir seserys visada laikė namais.
Bet šią akimirką jai labiau rūpėjo ne vestuvių vietos smulkmenos, o aukštas dailus tamsiaplaukis nepažįstamasis. Lorelė pažinojo beveik visus sesers vestuvių svečius – juk Kara jai išvardijo visų pakviestųjų pavardes, kai dar buvo ruošiamasi jos pačios vestuvėms.
Ir tamsiaplaukio egzotiškos išvaizdos nepažįstamojo tame sąraše nebuvo.
Tai iš kur Kara jį pažinojo? Ir kodėl sesuo niekada anksčiau apie jį neužsiminė?
Jei nesiliaus vogčiomis to vyriškio varsčiusi žvilgsniais, seserys kaipmat ją už jo ištekins. Bet jis jos nedomino, tiesiog rūpėjo sužinoti, kas jis toks.
Nukreipusi akis Lorelė stebėjo, kaip Elijus suėmė Karą už rankų, ir ką tik užmautų vestuvinių žiedų auksas sužibo vėlyvos popietės saulėje. Staiga jai užgniaužė gerklę.
O, ne. Ji neverks!
Vestuvėse ji niekada neliedavo ašarų… Visada šypsodavosi ir tinkamu metu ištardavo tinkamus žodžius. Tai kodėl staiga taip susigraudino? Šitos vestuvės – proga linksmintis, ne verkti.
Be to, nežinia, ką žmonės pagalvos, jei ji pravirks. Lorelė nužvelgė didžiulę išsipuošusių ir besišypsančių svečių minią. Mažiausiai vienas arba du jos ašarose įžvelgtų patį blogiausią dalyką. Paskui mieste pasklistų kalbos, kad Karos tuoktuvės su Elijumi po to, kai Lorelė nutraukė su juo sužadėtuves, sudaužė jai širdį.
Lorelė dėl jų nepaprastai džiaugėsi. Ji jautė palengvėjimą, kad neteka už Elijaus.
Bet jei pradės raudoti, niekas tuo nepatikės.
Susiimk.
Jos akys nukrypo į mamą.
Štai čia yra dėl ko verkti. Elizabeta Kinkeid buvo legendinė Pietų gražuolė. Visi sakydavo, kad nutarusi dalyvauti konkurse ji tikrai būtų karūnuota Mis Pietų Karolina, tačiau tyli ir visada elegantiška Elizabeta buvo pernelyg rafinuota, kad dalyvautų grožio konkursuose. Užtat kai jos šeimą ištiko sunkmetis, ji ištekėjo už Redžinaldo Kinkeido, tapo viena geriausių namų šeimininkių Čarlstone ir naujai praturtėjusių Kinkeidų pavardei suteikė garbės ir orumo.
Stebėdama Karos ir Elijaus tuoktuves ji šypsojosi.
Tačiau nedaug trūko, kad nuotakos mama nedalyvautų vestuvėse. Ji buvo suimta dėl įtarimų vyro žmogžudyste. Policija manė turinti pakankamai įrodymų. Per pastaruosius mėnesius, pačiomis tamsiausiomis akimirkomis, Lorelė galvojo, jog mamą iš tiesų nuteis už tėvo žmogžudystę.
Tačiau kaltinimai buvo panaikinti.
O dabar įtarimas dėl tėvo mirties krito ant netikro brolio, apie kurį Lorelė, jos broliai ir seserys sužinojo tik per tėvo laidotuves. Lorelė niekada nepamirš tos dienos ir visą šeimą ištikusio šoko sužinojus, kad tėvas ne vieną dešimtmetį gyveno dvigubą gyvenimą.
Šiandien Džekas Sinkleris sėdėjo greta savo motinos Andželos Sinkler. Jos tėvo meilužės… ir gyvenimo meilės.
Iš kitos pusės sėdėjo kitas Andželos sūnus. Sinkleriai buvo pakviesti, nes, Elizabetos Kinkeid įsitikinimu, visada privalu elgtis tinkamai, net jei tai jai daug kainuotų. Kontrastas tarp abiejų netikrų brolių buvo ryškus. Alanas neturėjo Džeko niaurumo. Šviesiaplaukis ir blyškiaodis vyras buvo tarytum saulė, besiskverbianti pro netikro brolio tamsų audros debesį.
Lorelė nusprendė, kad bus pradėjusi fantazuoti.
– Galite pabučiuoti nuotaką, – tarė kunigas.
Elijus, visa galva aukštesnis už nuotaką, pasilenkė į priekį ir Lorelė pasijuto sukanti žvilgsnį į šalį, kad jaunavedžiai turėtų akimirką privatumo. Ir, žinoma, pažvelgė tiesiai į porą tamsių akių.
Erdvūs kambariai antrame senų federalistinio stiliaus rūmų aukšte, kuriuose kadaise gyveno Lorelė, Kara ir Lilė, vestuvių dieną virto improvizuotu persirengimo kambariu nuotakai. Stabtelėjusi ant Karos vaikystės kambario slenksčio Lorelė nužvelgė jame išsibarsčiusius moteriškus daiktus.
Atidarytas batų dėžutes ir iš jų ant kilimo padrikusį ploną vyniojamą popierių. Ant lovos gulinčią vienos gėles barsčiusių mergaičių numestą puokštelę. Ploną nėrinių nuometą, kurį Kara dėvėjo per ceremoniją, atsargiai patiestą ant kėdės atlošo. Ant kosmetinio staliuko, tarp krištolinių kvepalų buteliukų, stovėjo keturios taurės su putojančiu šampanu, o greta ledų kibirėlyje vėso ir butelis. Geras būdas besiruošiančiai nuotakai nuraminti, nusprendė Lorelė.
Vidury visos šitos netvarkos stovėjo Kara, priešais pailgą veidrodį kritiškai apžiūrinėjanti suknelės palanką.
– Neišplėšiau skylės palanke, ar ne, Lorele?
Lorelė priėjo ir prisimerkusi pažvelgė į Karos laikomą subtiliai apsiūtą kraštą.
– Kiek matau, ne.
– Ačiū Dievui, – jaunesniosios sesers balse pasigirdo palengvėjimas ir ji paleido puikų baltą audeklą. – Maniau grįždama nuo altoriaus kulniuku pradūrusi skylę.
– Nusiramink.