Nadija tikėjosi, kad labai nepavėlavo. Privažiavusi arčiau prie rūmų įžiūrėjo, kad būriai merginų jau skirstosi, o jų drabužiai, pasiūti iš lengvutės medžiagos, plazda vėjyje it plaštakės.
Įėjus į prieangį su kupoliniu stogu viena haremo merginų Nadiją stumtelėjo. Štai ką jos visos čia veikė. Gražiausios visoje karalystėje, išsipusčiusios ir apsikarsčiusios papuošalais, moterys čia atėjo dėl naujai karūnuoto šeicho Zajedo Al Afzalo malonumo. Tačiau neatrodė, kad kuri būtų jam įtikusi. Nejaugi nė viena neišpildė neįtikėtinai inoringų šeicho įgeidžių? Sprendžiant iš sargybinių niūrių veidų ir to, kaip jie varyte varė moteris iš rūmų, tikrai įvyko kažkas negero.
Jai tiesiog reikės labiau pasistengti. Nadija pasilenkė, suėmė į rankas savo plonytį sijoną ir, mėgindama atrodyti kuo mažesnė, pradėjo nardyti tarp būrio merginų. Sėkmingai pasiekus duris laimė jai dar kartą nusišypsojo, nes ten stovintis sargybinis buvo įsistebeilijęs į dailias vienos rūmų viešnios formas.
Būtent tokios progos Nadija ir laukė. Ji nuskuodė koridoriumi iš visų jėgų, vos gaudydama kvapą. Jos sandalai cypsėjo, trindamiesi į marmurines grindis, apyrankės ant rankų ir kojų, puošnus diržas skleidė tikrą garsų kakofoniją.
Tiesiai priešakyje buvo praviros durys ir ji nieko negalvodama nubėgo prie jų, turėdama vienintelę mintį – niekas jos nesustabdys. Žūtbūt turėjo patekti vidun ir pasimatyti su šeichu Zajedu Al Afzalu.
Tik sustojusi Nadija apsižvalgė ir suprato esanti didžiulėje tviskančioje iškilmių salėje. Ir ten, ant pakylos stovinčiame paauksuotame soste kitame kambario gale, sėdėjo šeichas Zajedas. Jie abu įsistebeilijo vienas į kitą. Vis dar sunkiai alsuodama, Nadija juto, kaip nekenčiama liemenėlė spaudžia šonkaulius ir pabrėžia putlias krūtis, kaip pilvo raumenys susitraukdami judina auskarą bamboje, žinojo, kad jos išvaizda prieštarauja visiems jos principams.
Bent jau tikrai pavyko atkreipti šeicho dėmesį. Vyro akys tyrinėjo jos pusnuogį kūną ir ji pajuto, kaip oda rausta nuo drovumo.
Dabar vienintelė jos proga ir privalo ją išnaudoti, bet vis tiek sudvejojo. Šeichas Zajedas visai ne toks, kokį ji įsivaizdavo. Buvo aukštas ir pribloškiančiai gražus, sėdėjo ištempęs ilgas kojas ir sukryžiavęs jas ties čiurnomis. Šeichas vilkėjo tamsų vakarietiško stiliaus kostiumą, pakėlusi akis Nadija pastebėjo plačią krūtinę, pridengtą baltais marškiniais, ir nerūpestingai atlaisvintą kaklaraištį. Jo rankos stipriai spaudė liūtų galvas, pritvirtintas ant sosto ranktūrių, ir visai netiko prie jo atsipalaidavusios manieros.
Dabar jai beliko užmegzti akių kontaktą. Giliai įkvėpusi atlošė galvą ir pasiruošė atremti jo žvilgsnį. Jai pavyks. Bet tai, ką išvydo, buvo daug baisiau, nei tikėjosi. Nadijai užspaudė kvapą, išblaškė ryžtą, nes į ją žvelgiančios akys nebuvo žiauraus ir beširdžio žudiko, kaip pati manė, tačiau nė kiek ne mažiau pavojingos. Tai buvo nuostabios šokoladinės spalvos tvirto, savimi pasitikinčio vyro akys, kurios matė viską. Tokios akys galėtų tave ištirpdyti. Tokios akys galėtų tave įkalinti.
Nadija išgirdo už nugaros šnopuojantį sargybinį, bet per vėlai. Jo geležiniai gniaužtai apsivijo aplink jos ranką taip greitai, kad ji nespėjo net pagalvoti apie pabėgimą.
– Atleiskite, sere. Šita praslydo nepastebėta.
Šita? Kaip jis drįso apie ją taip kalbėti? Įnirtingai stengdamasi ištrūkti iš sargybinio rankų, Nadija pajuto, kaip jo glėbys dar labiau susigniaužė.
– Patrauk nuo manęs rankas!
Sargybinis akimirką sudvejojo, tačiau nepaleido.
– Girdėjai, ką pasakė dama, – atsistojęs Zajedas priėjo prie pakylos krašto. – Paleisk ją. – Jo žodžiai aidu nuskambėjo didžiulėje salėje.
– Sere, – sargybinis iškart patraukė rankas ir žengtelėjo atgal.
– Nuo šiol žinok, kad tikiuosi, jog mano įsakymai bus įvykdyti civilizuotai. Netoleruosiu jokio žiauraus elgesio.
– Jūsų karališkoji didenybe.
Nadija mestelėjo išdidų žvilgsnį išbartam sargybiniui ir reikšmingai palietė raudonas žymes, likusias ant rankos. Tos prakeiktos apyrankės sutarškėjo.
– Taigi, panele, – nepatenkintas Zajedo žvilgsnis nukrypo į Nadiją. – Kuo jūs vardu?
– Nadija, – jos baltas nesuvirpėjo, nors garsiai ištarus vardą pasijuto dar nuogesnė.
– Nadija, bijau, kad be reikalo sukorei tokį kelią, – Zajedas išdidžiai atsistojo visu ūgiu ir sunėrė rankas ant krūtinės. Buvo aišku, kieno rankose visa valdžia. – Matai, kompaniones renkuosi ne taip, kaip šįvakar buvo suorganizuota. Noriu atsiprašyti už nepatogumus.
Jo žodžiai nuskambėjo kaip papeikimas, o ne atsiprašymas.
– Bet jūsų karališkoji didenybe… – nors širdis daužėsi krūtinėje, Nadija pakėlė plačias akis, paskui vėl nuleido, mirksėdama ilgomis blakstienomis ir tikėdamasi, kad atrodo gundančiai. – Jau esu čia, tad gal leistumėte atlikti savo pasirodymą? – nelaukusi atsakymo, ji pradėjo lėtai ir nervingai judinti klubus, stengdamasi pakartoti judesius, kuriuos matė šokėjas atliekant savo pačios rūmuose, kai tos linksmindavo tėvą ir brolį.
Kaip galėdama atidžiau stebėjo tuos šokius iš slaptavietės pokylių salės kamputyje, o tada, viską įsiminusi, nuskubėdavo į savo kambarį treniruotis. Negalėdama pažiūrėti savo atspindžiui į akis, ji nusimesdavo viršutinius drabužius ir atsistojusi prieš veidrodį susikaupusi šokdavo. Tik reikėjo prisiminti, ką buvo išmokusi.
Nadija pakėlė rankas virš galvos, gundančiai, beveik hipnotizuojančiai, pindama jas vieną su kita, kaip kad buvo mačiusi. Jos klubai pradėjo judėti kur kas aistringiau, kai prisiminė žinomus judesius. Puošnūs karoliai iš brangakmenių suskambo jai pajudinus užpakaliuką į vieną, paskui į kitą pusę.
– Panele, – šeichas nulipo nuo pakylos ir dideliais žingsniais sklendė per ryškia mozaika puoštas grindis jos link. Nadija vis labiau įsidrasino, visą jaučiamą gėdą paversdama geidulingumu ir, nors jautėsi toli gražu ne laisvai, vis tiek judino pilvą ir suko klubus.
Zajedas atsistojo tiesiai priešais ją. Atsistojęs taip arti, jis iš aukšto stebėjo Nadijos šokį, kuris kuo toliau tuo labiau priminė žūtbūtinį.
Mergina nesustojo, nors jos akys buvo ties plačia krūtine, o rankos pašėlusiai sukosi šeichui priešais veidą.
– Akivaizdu, kad neaiškiai pasakiau, – Zajedas staiga suėmė jos rankas vidury judesio ir, neatitraukdamas akių nuo jos išraudusio veido, priverstinai nuleido žemyn. Nadija visiškai sustingo, per kūną iš gėdos nubėgo šiurpuliukai. Šeichas padėjo delnus jai ant pečių ir švelniai apsuko aplink. – Durys šitoje pusėje.
Zajedas stebėjo, kaip žavioji gundytoja nuskubėjo koridoriumi, o jai iš paskos ir sargybinis, kuris, laimei, jos jau nelietė. Regis, viešnia labai norėjo dingti iš rūmų. Nuo jos greitų žingsnių tamsios garbanos bangavo nugara, o ypač dailus užpakaliukas viliojančiai judėjo po menkais apdarais. Tačiau pati mergina atrodė įsitempusi ir šalta. Šeichui pasirodė keista, kai pagalvojo apie ką tik vykusį geidulingą jos pasirodymą.
O pasirodymas buvo ne šiaip sau. Zajedas negalėjo ginčytis – toji Nadija tikra gražuolė, jos šviesi nuoga oda jį sujaudino kur kas labiau, nei būtų norėjęs pripažinti. Jei padėtis būtų buvusi kitokia, tarkim, jei ją būtų sutikęs bare, su malonumu pažintų ją, kaip tik įmanoma. Bet tik ne čia. Nors ir turėjo mergišiaus reputaciją, suvilioti moterį buvo viena. Visai kas kita, kai vargšelės buvo jam atvarytos kaip gyvuliai į turgų. Tik Nadija visai nepriminė tokios, kurią būtų lengva kur atvaryti. Neaišku, kaip ji čia atsidūrė.
Nutaisęs rūsčią miną, Zajedas nusisuko ir nusivilkęs švarką persimetė jį per petį. Stovėdamas vidury prabangios pokylių salės, apsižvalgė. Kas, po velnių, įvyko jo gyvenime? Vos prieš porą mėnesių jis plėtė savo verslo imperiją, keliavo po pasaulį ir mėgavosi jauduliu, kurį suteikdavo milijardų vertų kompanijų perpirkimas, ir ištaigingas gyvenimas, kurį galėjo sau leisti todėl, kad puikiai atliko savo darbą.
Viskas pasikeitė, gana dramatiškai, kai jo motina netikėtai nusprendė, kad Zajedas privalo grįžti namo į Gazbijos karalystę. Kad jis, o ne