PIRMAS SKYRIUS
– Sutarta?
Samanta Deivis susiraukusi šyptelėjo Agnesei, visą gyvenimą buvusiai šalia jos. Pasitikėjo šia senyva moterimi jau nuo pradinių klasių. Be to, Agnesė nuolat kartojo, kad ja pasirūpins. Tai erzino.
Nemenkas žygdarbis buvo patekti į Agnesės įstaigą. Semai atrodė, kad ji saugoma griežčiau nei žvalgybos būstinė.
Ar jai iš tikrųjų vertėjo čia eiti?
Linksėdama galva, Agnesė padėjo ant stalo anketą ir pastūmė jai.
– Nesijaudink, mieloji. Ponas Idenas labai rūpinasi savo slaptumu. Todėl visi, norintys lankytis šiame aukšte, yra griežtai tikrinami. Išskyrus mane, poną Ideną ir saugumo viršininką. Vienintelė iš visų darbuotojų turiu teisę nepranešusi užeiti į jo kabinetą. Tam, kad galėtum su juo matytis per mano atostogas, privalai pasirašyti šią sutartį.
Semai per nugarą perbėgo šiurpuliukai. Kabinete jos buvo vienos, tačiau ji jautėsi nuolat stebima. Apsidairiusi po šiuolaikiškais, bet patogiais baldais apstatytą kambarį kampe prie lubų pastebėjo tiesiai į ją nukreiptą mažytę kamerą. Priešais ant sienos irgi buvo panaši kamera, tik pasukta kitu kampu. Matyt, kažkam rūpi, ką veikia ir su kuo susitinka įstaigos sekretorė.
Jei toji sekretorė nebūtų jos krikštamotė, įkalbėjusi imtis šio darbo, ji būtų atsistojusi ir nėrusi pro duris. Agnesė tikrai nesiūlytų jai prastos darbo vietos tik tam, kad išdirbusi joje keturiasdešimt metų galėtų išeiti atostogų. Už to slypėjo kažkas daugiau.
Vis dėlto ji niekaip negalėjo suprasti, kas iš tikrųjų vyksta. Pasidygėjusi permetė akimis laikyti paslaptį įpareigojantį dokumentą. Brodis Idenas vadovauja savo įmonei, kuri rūpinasi programine įranga. Jis vienas čia viską valdo ir viską sprendžia. Nieko slapta. Nieko, kas grėstų nacionaliniam saugumui, jei informacija būtų paviešinta. Nepaisant to, jei ji nesilaikys sutarties, privalės sumokėti penkių milijonų dolerių baudą.
– Kaip suprasti? Penki milijonai dolerių? Neturiu tiek pinigų.
– Aš taip pat neturiu, – nusijuokė Agnesė. – Tokia suma įrašyta tyčia, kad niekam nekiltų pagundos pažeisti susitarimą. Jei tinkamai dirbsi ir pono Ideno reikalus aptarsi tik su manimi, viskas bus gerai.
– Nesuprantu. Ką galėčiau aptarinėti? – Sema žinojo, kad Brodis Idenas buvo vadinamas genijumi. Netgi lyginamas su Bilu Geitsu. Žurnalistai veltui ieškojo apie jį informacijos, o tai dar labiau didino smalsumą ir susidomėjimą. Iki programinės įrangos imperijos sukūrimo jis buvo niekam nežinomas. Jei paaiškėtų, kad ji su juo bendrauja, žmonės tikriausiai imtų ją kamantinėti, bet ką tokio jai reikėtų slėpti? Kad jis mėgsta kavą?
Toks slaptumas Semai buvo nesuprantamas. Jis tik sukelia nepagrįstų gandų apie įmonę, tačiau kameros ir sutartis vertė ją galvoti, kad viskas čia ne taip paprasta.
Agnesė atsiduso.
– Pasirašyk ir tau paaiškinsiu. Viskas labai paprasta. Juolab kad nėra jokios prasmės atsisakyti tokios galimybės ir tokios algos, kurią gausi man išvykus. Tau juk reikia pinigų. Pasirašyk, – ji pastūmė jai rašiklį ir linktelėjo. – Nagi, drąsiau.
Semai iš tiesų reikėjo pinigų. Užmokestis buvo geras. Netgi labai geras. Įtartinai geras. Tam turėjo būti priežastis, bet tą ji, matyt, sužinos tik pasirašiusi sutartį su velniu. Tiesą sakant, jai buvo nė motais. Jai reikėjo mokėti nuomą, o sąskaitoje tebuvo vos penkiolika dolerių. Ji paėmė rašiklį, pasirašė sutartį ir jos apačioje įrašė datą.
– Puiku, – šypsodamasi pasakė Agnesė. – Dabar ramiai galiu leistis į kruizą. – Atsistojusi iš už stalo, ji sudėjo visus dokumentus į aplanką. Tada, laikydama jį rankose, nuėjo prie mažų, sidabro spalvos durelių, kurios, kaip paaiškėjo, buvo į sieną įmontuotas stalčiukas. Įdėjusi į jį aplanką, Agnesė įstūmė stalčiuką atgal į sieną.
– Kas čia?
– Ką tik įteikiau ponui Idenui tavo sutartį.
– Kodėl nenuėjai pas jį ir neįteikei į rankas?
Agnesė nusijuokė.
– O ne. Ten retai lankausi.
Sema pasuko galvą ir pasižiūrėjo į tvirtas ąžuolines duris, skiriančias jas nuo paslaptingojo Brodžio Ideno irštvos. Jos buvo su geležiniais apkaustais, įmantriomis spynomis ir kitomis apsaugos priemonėmis, kaip ir visos kitos jos čia matytos durys. Jos kėlė jai baimę. Negalėjo suvokti, kam tokių reikia. Ir kartu knietėjo išsiaiškinti, kas už jų slypi.
– Ir jis niekados neateina pasiimti pats?
– Ateina, bet tik tada, kai nori. Dažniau bendrauja per garsiakalbį arba kompiuteriu. Jis linkęs rašyti elektroninius laiškus ir trumpąsias žinutes, kurių per dieną gaunu gana daug. Šiaip naudojamės šiuo stalčiuku. Į jį dedu jo laiškus ir kitus dokumentus. Jis juos sutvarko ir tuo pačiu keliu grąžina atgal.
– Kaip Hanibalas Lekteris?
– Panašiai, – atsakė Agnesė. Ji atsisėdo prie stalo, kuris kitą mėnesį bus Semos darbo vieta, ir sunėrė rankas. – O dabar, kai viską išsiaiškinome, galime ir paplepėti.
Sema giliai įkvėpė. Pusvalandį trukęs pokalbis išvargino. Pasirašiusi sutartį, ji ėmė dvejoti, ar iš tikrųjų nori sužinoti tą griežtai saugomą paslaptį. Vis dėlto smalsumas nugalėjo.
– Ką dar norėtum man pasakyti, Agnese?
– Manai, būčiau čia taip ilgai ištvėrusi, jei darbas būtų sunkus? Man teko dirbti su baisiais viršininkais, bet šis ne toks. Dievinu Brodį, jis man kaip sūnus. Tau irgi teks jį perprasti. Jei pavyks, jis… nebus toks… priekabus.
Priekabus. Semai šis žodis nepatiko. Nenorėjo priekabaus ir aikštingo viršininko. Antra vertus, patrauklus ir žavus viršininkas galėjo užgauti jai širdį ir išmesti ją iš darbo. Gal priekabus ir šaltas nėra blogiausias variantas. Jei neteks dažnai matytis, nebus ir progos įsimylėti ar užsidegti aistra.
Sema pasižiūrėjo į vieną iš kamerų. Jautėsi nepatogiai žinodama, kad jis galbūt klausosi jų pokalbio.
– Ar jis mus stebi?
Agnesė žvilgtelėjo į kamerą ir gūžtelėjo pečiais.
– Galbūt, bet mūsų negirdi. Girdėtų, jei šnekėtume į mikrofoną arba labai garsiai šauktume. Taigi, galime kalbėti atvirai ir išduosiu tau vieną didelę paslaptį. Ponas Idenas prieš daug metų patyrė skaudų įvykį ir buvo sužalotas. Jo veidas randuotas. Dėl to jis labai išgyvena ir vengia žmonių. Nenori, kad jie apie tai žinotų. Štai ir visa paslaptis. Niekas neturi žinoti apie randus. Jei tektų su juo susitikti, patariu apsimesti, kad jų nematai. Pasistenk nesistebėti, nerodyk pasišlykštėjimo ar užuojautos. Iš pradžių gali būti sunku, bet paskui apsiprasi.
Visai to nesitikėdama Sema kažkodėl pajuto naujajam savo viršininkui prielankumą. Šitaip gyvendamas turėjo būti labai vienišas. Jai tai atrodė siaubinga. Kilo noras kažkuo jam padėti. Iš prigimties buvo gailestinga.
Jos tėvas vadino ją mažąja savo padėjėja. Mama mirė, kai ji buvo antroje klasėje, tad būdama vos septynerių Sema liko vienintele moteriškos giminės atstove namuose. Virti ir kepti ne itin sekėsi, bet ji kažkaip tvarkėsi. Suplyšo kojinės? Užadys. Nėra pinigų maisto produktams? Pietums patieks makaronų.
Jei kam kildavo sunkumų, Sema juos greitai ir sumaniai išspręsdavo. Jei žmogus jų neturėdavo, Sema vis tiek sugebėdavo juos sutvarkyti. Gal todėl abu jaunėliai broliai vadino ją Ilganose.
Tačiau kaip pagelbėti nuo visų besislapstančiam ponui Idenui?
– Ar jį kada pamatysiu? Regis, jis niekados neišeina iš savo kabineto.
– Kada nors išeis. Piktas kaip lokys po žiemos miego. Jis garsiai riaumoja, bet nesikandžioja. Nėra pavojingas. Jei neerzini.
Semai nieko kito neliko, tik linksėti ir klausytis. Paskui Agnesė jai paaiškino, kokie darbai jai teks. Be įprastų sekretorės pareigų, dar reikės vykdyti įvairius jo užsakymus.
– Nešioti jo drabužius į valyklą? Ar to negalėtų daryti jo žmona ar kas kitas? – paklausė ji, peržiūrėjusi Agnesės