Prologas
– Viešpatie, negaliu, tai beviltiška! Nieko mums nepavyks.
Penė Roš išgirdo savo partnerės balse išgąstį ir pati vos susitvardė nepuolusi į paniką. Bent vienai iš jų reikia išlikti šaltai. Kitaip abi neteks proto… ką jau kalbėti apie jųdviejų vos pradėtą grafinio dizaino verslą.
– Nurimk. Beveik baigėm.
Dženisė, jos partnerė ir gana lengvabūdė jaunesnioji sesutė, susikišo pirštus į styrančius šviesius plaukus ir dar labiau juos sušiaušė. Dženisė, labai populiari grafikos dizainerė, apie verslą nieko neišmanė, bet buvo, oho, kokia kūrybiška… ir ne tik šukuodamasi plaukus. Jos grafikos darbai – neįtikėtini. Piešiniai – vertinami kolekcininkų. Mados pojūtis – ugningas ir originalus.
Deja, kitose gyvenimo srityse ji jautėsi visiškai bejėgė.
– Pamečiau dokumentą. Paskutinės šešios nuotraukos išsisklaidė. Geriau nušauk mane.
Ji atrodė visiškai išsekusi, po akimis išryškėjo tamsūs ratilai, skruostai buvo įdubę. Paprastai Dženisė labai rūpindavosi išvaizda, bet dabar geltonus marškinėlius bjaurojo dėmė – gal kečupo nuo šiandien valgytų bulvyčių, gal pomidorų padažo nuo vakarykštės picos.
Trisdešimt šešias valandas jos nebuvo išėjusios iš biuro. Sėdėjo jame nuo tada, kai sugedo brangus Dženisės kompiuteris, vos ne pati didžiausia technikos naujovė, ir buvo pradanginti kone visi dokumentai, kuriuos seserys rengė aukštos kokybės, prabangiai brošiūrai. Kartu beveik sužlugo ir jų įmonė.
Jeigu neatliks šito darbo – nesukurs programėlių prašmatniam viengungių labdaros aukcionui, vyksiančiam kitą savaitę, – joms galas. Tada nepajėgs sumokėti nei nuomos, o jau ir taip vėluoja, nei už elektrą, nei už spausdinimą. Per vieną dieną praras verslą, pradėtą kurti vos prieš aštuonis mėnesius.
– Susitvarkysime, – tvirtino Penė. – Tiek padarėm, beveik viskas baigta.
– Gal reikėtų paskambinti poniai Bakster…
– Ne. Nieku gyvu. – Negalima leisti, kad ta snobė iš Jaunimo lygos sužinotų apie dar vieną jų nesėkmę darbe. Nieku gyvu. Joms ir taip nustatytas bandomasis laikotarpis, vos dėl kelių nesėkmių – Dženisė sirgo gripu, biuras buvo užpiltas. Jeigu dar užsimins apie sugedusį kompiuterį, ta moteris išspirs jas lauk.
– Aš jų net nebeskiriu, – suaimanavo Dženisė ir mostelėjo link stalelio, nukrauto kopijomis ir nuotraukomis. – Žiūrėjau į vieną gražuolį po kito, valanda po valandos…
– Sunkus darbas.
– Nejuokinga. Maniau, kad radusios išspausdintas kopijas viską žinosime. Kodėl jas darydamos kitoje pusėje neužsirašėme, kas tie viengungiai?
Viengungių, dalyvausiančių aukcione vargstantiems Čikagos vaikams paremti, biografijos buvo surašytos kitose originalų pusėse. Bet originalai, vos nukopijuoti, grįžo šykštuolei aukciono rengėjai, poniai Bakster. Dabar seserys turėjo kopijas diskelyje ir popieriuje. Turėjo net išspausdintas biografijas.
Tik neturėjo visko kartu. Ir kaip dabar sužinoti, kas yra kas?
Laimei, tarp jų buvo keli lengvai atpažįstami garsūs viengungiai, seserys šį tą užsirašė ranka, o tebeveikiančiame Penės nešiojamajame kompiuteryje galėjo pasinaudoti Google paieška – kitaip tektų pasiduoti. Bet ne dabar. Dabar nepasiduosime.
– Mums liko paskutiniai šeši vyrai, Dženise, – nerimo Penė ir pasilenkė prie išmėtytų nuotraukų. Išdėliojo jas ant darbo stalo, susirinko mažytes korteles su biografijomis. – Ir ką tik keturis nustačiau.
Dženisė išplėtė akis ir lengviau atsipūtė.
– Tikrai?
Penė linktelėjo, pridėjo korteles su biografijomis prie veidų ir susegė – jeigu vėl kas nors nutiktų.
– Pastarąsias penkias valandas varčiau Chicago Tribune ir radau dar daugiau žinių apie mūsų berniukus. Apie paklausius viengungius, matyt, nemažai rašo.
Dženisė suspaudė Penę glėbyje.
– Taigi mums liko du.
Taip. Tik du.
– Bet mudvi nebeturime laiko. Liko mažiau nei valanda viskam išspausdinti, jeigu norime spėti laiku. – Nebėra laiko aiškintis… nebėra laiko dvejoti.
Penė paėmė dvi nuotraukas ir įdėmiai nužvelgė du gražius veidus. Abu tamsiaplaukiai, bet panašumas tuo ir baigėsi. Vieno akys buvo šiltos, rudos, kito – skaisčiai mėlynos. Vieno plaukai – tradiciškai trumpai nukirpti, kito – kiek ilgesni, beveik siekiantys apykaklę. Vieno akys pavojingai spindėjo, kito lūpose žaidė gundanti šypsena.
– Vienas iš jų – paramedikas, kitas – tarptautinio masto verslininkas, – sukuždėjo Penė, kuri abiejų biografijas mokėjo atmintinai. – Vienas iš jūsų – Džeikas, kitas – Šonas.
Dženisė pasilenkė ir dirstelėjo Penei per petį. Ši beveik jautė, kaip visai prie pat rankos daužosi sesers širdis. Ir tikrai girdėjo, kaip ji giliai alsuoja. Štai ir atėjo akimirka, kai teks rinktis. Penė staiga prisiminė mokyklos laikų eilėraštukus, įkvėpė ir bakstelėjo į nesišypsantį trumpaplaukį rudakį vyrą.
– Šis turi būti verslininkas.
Dženisė jai už nugaros linktelėjo ir parodė kitą nuotrauką, kurioje šypsojosi ilgaplaukis.
– O šitas – narsuolis gelbėtojas, jei bent ką apie juos išmanau.
– Tad sutarėme?
– Sutarėme. Puiku. Nėra jokios abejonės.
Štai ir viskas. Penė priklijavo biografijas prie abiejų nuotraukų antrų pusių, jautėsi patenkinta, kad ir jos seseriai jųdviejų pasirinkimas atrodo tinkamas. Paskui atsisėdo baigti darbų prie senesnio kompiuterio. Greitai spaudydama mygtukus įterpė paskutinius atkurtus piešinius ir iš visų jėgų stengėsi apsimesti negirdinti jaunesnės sesers šnabždesio:
– Tikiuosi.
Pirmas skyrius
– Mūsų brangioji pamotė ketina pirkti žigolą.
Madlena Terner, sėdėdama prie darbo stalo, pasirašė šūsnį dokumentų, numetė rašiklį, ir ant didžiulės vietos įmonės pajamų ir išlaidų suvestinės užtiško juodo rašalo dėmė. Ji pakėlė akis ir visai nenustebo išvydusi, kad tas rėksmingas balsas – jos vyresnės netikros sesers Tabitos. Ši atrodė siaubingai įpykusi.
Įpykusi… bet kaip visada graži. Tas gyvas paveikslėlis iš motinos paveldėjo aukštą ūgį ir grakštumą, šviesius plaukus ir eleganciją, tokia išvaizda idealiai tiko pagal jos gyvenimo būdą. O Madlenai teko žemesnė ir pilnesnė tėvo figūra, beveik juodi velionės motinos plaukai, tamsios, besijuokiančios akys ir duobutės skruostuose. Kas nė per plauką nederėjo prie jos, darbe paskendusios banko vadybininkės, gyvensenos.
Tabita nutrenkė vienetinę rankinę ant tuščios kėdės ir spirdama prabangaus smailianosio bato kulniuku užtrenkė duris.
– Mede, girdėjai?
– Man rodos, tave girdėjo ir statybininkai, esantys dvidešimčia aukštų žemiau, – sumurmėjo Medė, svarstydama, kodėl Tabita nuolat kelia scenas. Dar viena iš turtuolės motinos paveldėta savybė.
– Ta godišė ragana žada būti neištikima mūsų tėvui.
Medė pagalvojo, kad Tabita, buvusi neištikima vienam iš savo vyrų ir vienam iš sužadėtinių, verčiau jau liautųsi moralizuoti, kol žemė neprasivėrė po kojomis. Tačiau susiraukė išgirdusi, kad paskutinė – ketvirtoji – tėvo žmona jau ieško kito nuotykio, nes senstelėjęs vyras negali suteikti nieko panašaus.
Tabė nekentė Deboros, bet Medė nieko prieš pamotę neturėjo. Ta moteris nespinduliavo šiluma, ypač suaugusioms savo podukroms, bet buvo kur kas geresnė nei kitos. Tėvas galėjo vesti dvidešimt penkerių merginą… jaunesnę už Medę ir jos seserį. Į ketvirtą dešimtį įžengusi Debora bent jau buvo iškalbi, maloni ir lydima sėkmės. Kadaise ji vadovavo populiariai iškilmių šokių studijai – čia ir susipažino su Medės tėvu. Rodos, šis buvo su ja laimingas – iš pradžių