Mažoji anglė Paryžiuje. Catherine Sanderson. Читать онлайн. Newlib. NEWLIB.NET

Автор: Catherine Sanderson
Издательство: Vagos prekyba
Серия:
Жанр произведения: Современная зарубежная литература
Год издания: 2007
isbn: 978-5-415-02363-9
Скачать книгу

      Mažoji anglė Paryžiuje

      Skiriu ponui Varliui ir Buožgalvėlei

      Prologas

      Staiga pabundu po trijų ar keturių valandų alkoholyje įmirkusio miego. Praėjusios nakties įvykiai susilieja, pamažu išryškindami labai aiškų gėdingą vaizdą, ir aš pajuntu, kad negaliu nė krustelėti – esu paralyžiuota kaltės jausmo.

      Buožgalvėlė, mūsų dukrelė, dainuoja. Vos girdimas gailus murmėjimas „ma-ma-ma-ma-ma-ma…“ sklinda koridoriumi iš jos miegamojo į mūsiškį. Nesulaukęs atsako jis vis garsės ir darysis atkaklesnis, o stiprumas pakils staigiu crescendo. Kažkuriam teks atsikėlus nueiti ir parsinešti jos šiltą miegu kvepiantį kūnelį į mūsų lovą. Šią užduotį pasimėgaudama atlikčiau bet kurią kitą dieną.

      Mano aimana ir protestą skelbianti ranka, kuria užsidengiu veidą, saugodamasi nuo kambarin pro medines žaliuzes besiskverbiančios šviesos, sulaukė geidžiamos reakcijos. Lova girgžteli, kai ponas Varlius pasikelia iš jos ir nė žodžio netaręs nukiūtina link Buožgalvėlės kambario. Jo tyla slepia daugiasluoksnį pasmerkimą. Kad iki paryčių negrįžau namo. Kad parėjau tokia įkaušusi, jog niekaip negalėjau rakto įtaikyti į spyną. Kad aiškiai nebūsiu tinkamos būsenos vilkti save į darbą.

      Girdžiu sugrįžtančius žingsnius ir po kelių akimirkų nekantrūs piršteliai jau plėšia mano ranką nuo veido, o pora pilkšvai mėlynų akių klausiamai žiūri į mane.

      – Maman?

      Motiniškos meilės banga užplūsta mane, bet aš kovoju su savimi, kad nečiupčiau dukrelės į glėbį, nepasislėpčiau priglaudusi veido prie jos sprandelio traukdama į save pienu atsiduodantį, tyrą kvapą.

      – Mamytei baisiai, baisiai skauda galvą, – silpnai numykiu ir pasisukusi ant šono paslepiu savo iš gėdos degantį veidą vėsioje pagalvėje.

      Bet jokio skausmo nejaučiu, bent jau fiziškai. Esu paprasčiausiai apimta siaubo, paklaikusi nuo minties apie tai, kokią suirutę ketinu sukelti mūsų mažytėje šeimoje. Nusigandusi, kad tai, ką sau mintiju, galima kažkaip įskaityti mano veide: tarsi iš skaisčiai raudonų raidžių, šviežiai išdegintų kaktoje.

      Ir vis dėlto, nepaisant visko, kiekviena mano kūno ląstelė jau vibruoja aukštesniu dažniu. Jaučiu, kaip venomis pulsuoja kraujas, o rankų plaukeliai net pasistiebę. Mano baimė – baimė nerti stačia galva į nežinomybę – persmelkta svaigaus pakylėjimo. Niekada gyvenime nesijaučiau tokia kalta ir taip svaigulingai gyvybinga.

      Guliu nekrustelėdama, kol ponas Varlius pasipiktinęs vaikšto po butą, nepasijudinu padėti net išgirdusi, kaip jis rengia Buožgalvėlę, rengiasi pats, paskui į jos dubenėlį beria sausų pusryčių.

      Laukujės durys dar nespėja užsitrenkti jiems išėjus, o aš jau nenustygstu iš noro įsijungti kompiuterį. Nuo žodžių raizgalynės sukasi galva ir nekantrauju juos išlieti savo virtualiam dienoraščiui, kol dar švieži, ryškūs, nepasenę.

      PIRMAS SKYRIUS

      Pirmieji žingsniai

      Tą dieną, kai internete susikūriau anoniminį dienoraštį, slapyvardis petite anglaise savaime šovė man į galvą ir atrodė toks tinkamas, toks natūralus, kad jokio kito nė nesvarsčiau.

      Jei paklaustumėte bet kurios anglės merginos, kada nors gyvenusios Prancūzijoje, neabejoju – ji jums prisipažintų bent kartą kitą buvusi pavadinta petite anglaise. Šiame kreipinyje daug paslėptos prasmės: meilumo gaidelė leidžia suprasti, kad anglaise – šis tas daugiau nei „anglė“, greičiau meili anglė, o užuomina į gundymą teikia jam ir seksualumo, ir prisideda prie paplitusios nuostatos, kad anglės merginos lengvai suviliojamos.

      Bet man visada atrodė žavus kitas tokio kreipinio prasmės klodas: šie du žodžiai grakščiai apibendrina mano įsivaizduotą svajonių gyvenimą. Petite anglaise: prancūzaite virtusi anglė mergina, kurios angliškasis gyvenimo variantas perteiktas prancūzišku stiliumi.

      Kurdama slapyvardį leidau sau nubraukti artikelį la, kuris pagal taisykles priklausytų būti rašomas prieš posakį, taigi Petite tapo mano vardu, o Anglaise – pavarde. Dar keli spragtelėjimai užgaidai patenkinti, ir štai – mano naujasis alter ego užgimė.

      Visai nesunku suprasti, kodėl šis pseudonimas taip lengvai man ėmė ir prilipo. Bet užbėgdama už akių pabandysiu paaiškinti, iš kur pirmiausia atsirado taip giliai įsišaknijęs troškimas tapti petite anglaise. Kas galėjo priversti merginą, nė burnoje neturėjusią tikro croissant1, aukštyn kojomis apversti visą savo gyvenimą? Merginą, kuriai retą vasarą atostogauti tekdavo kur nors už Didžiosios Britanijos krantų, o šeimos šaknys tvirtai išsikerojusios Jorkšyro grafystėje? Kas privertė mane susižavėti mintimi stačia galva nerti į svetimą kalbą ir kultūrą? Ir savo tikslu paversti būtent Prancūziją?

      Gimus Buožgalvėlei praleidau bemiegę naktį gimdymo palatoje, įdėmiai žvelgdama į juodas kūdikiškas akis ir bandydama susitaikyti su nenuginčijamu faktu, kad į mane žiūri tikras žmogus, o ne mažytė pono Varliaus, mano ar mudviejų abiejų kopija. Nuo pat gimimo ji atrodė žinanti, ko nori, ir aš suvokiau, kad negalėsiu nė įsivaizduoti jos pasirinktų gyvenimo kelių. Bet jei pakankamai atidžiai stebėsiu besiskleidžiantį mažylės gyvenimą, galbūt pavyks pamatyti kelrodžius ženklus, iš kurių suprasiu, kuo ar kokia ji taps. Nes kai pažvelgiu atgal ir pasikapstau savo pačios praeityje ieškodama užuominų, kurias galiu suprasti tik dabar, žiūrėdama iš perspektyvos, išlenda daug įtaką dariusių faktų. Reikšmingos akimirkos, trumpi jausenos prisiminimai, sudėliojus vieną po kito atvestų mane būtent ten, kur šiandieną esu: iš prancūzų kalbos pamokų į Prancūziją, Paryžių, kur ir tapau Petite Anglaise.

      Nuolat besikartojanti vaikystės fantazija ilgai buvo vienas iš mano būdų pabėgti. Kai mūsų automobilis riedėdavo greitkeliu, aš, įsitaisiusi sėdynėje už tėčio ir ankštame tarpe nepatogiai surietusi kojas, nuo važiavimo bloguojančiu skrandžiu, užmerkusi akis regėdavau vaizdus. Užsidengusi ausis, kad negirdėčiau greta ant užpakalinės automobilio sėdynės besipešančių jaunesniųjų sesučių, įsivaizduodavau, kaip bėgu. Regėdavau save skuodžiančią kviečių laukais, kertančią žmonių sodus, šokančią per akmenines sienas ir upokšnius.

      Atrodė, lyg būčiau norėjusi kažkur pabėgti, tik tada dar nežinojau kur. Savo svajose aš bėgdavau lygiagrečiai su mūsų automobiliu. Tačiau bėgdama neturėdavau tikslo.

      Praėjus kelioms dienoms po dvyliktojo gimtadienio, vilkėdama tamsiai mėlyną pradinės Mil Maunto mergaičių mokyklos uniformą, kurios nailoninis kelius siekiantis sijonas net spragėjo įsielektrinęs, vilčių kupina įsitaisiau palėpėje įrengtame kabinete. Daugelio kartų graffiti išmargintas medinis suolas buvo neįprastai pasviręs, todėl turėjau labai atsargiai pasidėti parkerį, kad šis nenuriedėtų ant grindų. Klasėje pasirodžiusi ponia Barklei ant lentos užrašė savo vardą – kai išvydau aiškiai angliškos kilmės pavardę, mano entuziazmas akimirksniu išblėso. Bonjour tout le monde! – gyvai pasisveikino ji, ir šitaip prasidėjo pirmoji mano gyvenime prancūzų kalbos pamoka. Atsiverčiau sutepliotą vadovėlį, kuriam lemta būti mano vedliu dar daugelį metų, pasitaisiau ant nosies neklusnius akinius ir kibau į pirmąjį puslapį.

      Prancūzija. Štai kur link reikia sukti savo lekiančias kojas, štai už ko kabinti savo svajas: tokia kerinti, egzotiška, taip kankinamai arti. Ir visai nesvarbu, kad mokykloje prancūzų kalbos pamokos tebuvo viso labo nesibaigiantys dialogų kartojimai ir veiksmažodžių asmenavimas. Ir nesvarbu, kad niekada nesu nė ragavusi croissant, o mano kojos Prancūzijos žemės nepalies dar septynerius kankinančius metus. Sėdėdama mokyklos kalbų kabinete numeriu pažymėtoje kabinoje, gremėzdiškoms ausinėms blokuojant visus angliškus garsus, užsimerkiau ir apsimečiau, kad iš tiesų esu tenai. Taip troškau suvalgyti tuos du šimtus gramų pâtè, kurio man buvo liepta nupirkti bakalėjoje, ir pasiteiravus praeivio – būtinai pagyvenusio vyriškio su berete – kelio, aplankyti bažnyčią arba miesto rotušę.

      Ecoutez, puis répétez! – pasigirsdavo balsas traškančiame įraše prieš kiekvieną užduotį. Klausykite, paskui svajokite! – būtų skambėję taikliau. Aš beviltiškai ir nepaaiškinamai įsimylėjau prancūzų kalbą, o kartu ir visą Prancūziją.


<p>1</p>

Autorės vartojamos prancūziškos frazės paaiškintos knygos gale (čia ir toliau – vert. past.).