Pirma dalis
1939–1943
1. Bet kur tave pažinčiau
Mirė mano tėvo žmona. Motina pasakė, kad reikėtų nuvažiuoti pas jį pažiūrėti, kas mums iš to.
Bakstelėjo man per nosį šaukšteliu, kuriuo valgė greipfrutą.
– Supranti, – tarė ji, – tavo tėvas labiau myli mus, bet jis turi kitą šeimą – žmoną ir dukrą, truputį vyresnę už tave. Visi jų pinigai – iš tos moters šeimos. Nusišluostyk veidą.
Taip tiesiai kalbėti moka tik mano motina. Ji iki blizgesio nušveitė man kaklą ir ausis, tvirtai, net mano akių vokai įsitempė, supynė kasas. Paskui padėjome viena kitai apsirengti: ji apsivilko alyvinę šone užtraukiamą suknelę, o aš – rausvą su sagutėmis, kurias sunku pačiai susagstyti. Motina pasiėmė violetinę skrybėlaitę, dailiausias savo pirštines ir, nubėgusi kitapus gatvės, pasiskolino pono Portmano mašiną. Džiaugiausi, kad važiuojame, maniau, gal bus smagu turėti seserį. Nė kiek negailėjau, kad numirė ta kita tėvo žmona.
Laukdavome jo ištisą savaitę. Motina rytais sėdėdavo prie lango, o vakarais per vakarienę nepaliaudama rūkė. Grįžusi iš savo darbo „Hobsone“, nenustodavo raukytis, net pamasažavus kojas. Visą liepą tryniausi po namus, žaidžiau su pono Portmano pudeliu ir laukiau, kada pasirodys tėvas. Jei atvažiuodavo, tai paprastai prieš antrą valandą, kad nepraleistų laidos „Pokalbiai prie židinio“. Visi kartu jos klausydavomės. Mėgome prezidentą Ruzveltą. Atvažiavęs sekmadienį, tėvas atveždavo mamai pakelį „Lucky Strikes“, man – šokolado „Hershey“. Po vakarienės motina sėsdavo tėvui ant kelių, aš – tiesiai ant šlepečių. Jeigu transliuodavo „Pokalbius prie židinio“, tėvas mėgdžiodavo Ruzvel- to balsą.
– Labas vakaras, draugai, – sakydavo, įsikišdamas į burną šiaudelį vietoj kandiklio. – Labas vakaras, ponios ir ponai.
Nusilenkdavo motinai ir pakviesdavo:
– Eleonora, mieloji, gal valsą?
Jie šokdavo, pasileidę radiją, o tada ateidavo laikas man miegoti. Motina įsegdavo į plaukus kelis segtukus, kad šie susigarbiniuotų, o tėvas nešdavo mane į lovą niūniuodamas: „Gaila, kad nemoku šokti kaip sesutė Keitė“. Tada apkamšydavo mane ir išeidavo šokio žingsneliu. Pirmadienio rytą jo jau nebūdavo, aš likdavau laukti ketvirtadienio, kartais – kito sekmadienio.
Motina pastatė mašiną ir pasiryškino lūpas. Tėvo namas, dviaukštis mūras, buvo aukštais langais, nėriniuotomis užuolaidomis ir plačiais rudais laiptais, kurie pūpsojo priešais švytinčias medines duris tarsi viena ant kitos sukrautos dėžės.
– Tavo tėvas mėgsta gražiai gyventi, kai būna ne pas mus.
– Čia tikrai gražu, – pasakiau. – Galėtume gyventi čia.
Motina nusišypsojo ir liežuviu persibraukė dantis.
– Gali būti, – tarė ji. – Ką gali žinoti.
Ji jau buvo sakiusi, kad pavargo nuo Abingdono, kur gyvenome nuo tada, kai gimiau. Jis net nepanašus į tikrą miestą, o jai iki kaklo įgrisę dirbti padavėja „Hobsone“. Dažnai kalbėdavome, kad Čikagoje galėtume gyventi geriau.
– Čikaga, Čikaga… šokių mieste. Mačiau ten vyrą, šokantį su savo žmona, – uždainavau, kai išlipome iš mašinos, net pastriksėjau kelis šokio žingsnelius kaip kine.
– Kokia tu šaunuolė, maže, – pratarė motina ir čiupo mane už pakarpos. Pasilaižė delną ir prispaudė mano kirpčius, kad nesišiauštų. Pasitaisė sijoną, man liepė patikrinti pėdkelnių siūles.
– Tiesios kaip strėlės, – pasakiau, ir, susikibusios rankomis, mes užkopėme laiptais.
Motina pabeldė. Duris atidarė tėvas. Jis buvo ta pačia mėlyna liemene, kurią vilkėdavo pas mus namuose, prezidentui sakant kalbas. Tėvas mane apkabino, o tada jiedu ėmė kuždėtis. Aš stovėjau, mėgindama apžiūrėti svetainę, didžiulę kaip visas mūsų butas ir pilną gėlių. (Gali būti, kad tėvas paklausė: „Kokio velnio čia atvažiavote?“, gali būti, kad motina jį apibarė už tai, kad nesirodė pas mus, bet abejoju. Tėvas visą gyvenimą elgėsi kaip džentelmenas, o motina kokį šimtą kartų buvo man sakiusi, kad su vyrais reikia mokėti tvarkytis, o jei moteris nesusitvarko su savo vyru, tegul kaltina tik save. „Kai sakau, kad vyrai šunys, nieko neįžeidinėju. Šunys man patinka.“) Už tėvo nugaros pamačiau aukštą mergaitę.
– Mano dukra Airisė, – pristatė tėvas. Išgirdau, kaip motina įkvėpė.
– Airise, – tęsė jis, – čia mano draugė ponia Logan ir jos dukra – jos mieloji dukra Eva.
Stovėdama jų fojė, supratau, kiek daug ši mergaitė turi, ko aš neturiu. Neturiu kibiro dydžio krištolinių vazų su gėlėmis. Dailių, šviesiai rudų garbanų. Tėvo rankos ant savo peties. Ji vilkėjo melsvą megztuką ir baltą palaidinę su mėlynojo strazdo segtuku apykaklėje. Ko gero, mūvėjo pėdkelnes. Airisė buvo šešiolikos, bet man ji atrodė kaip suaugusi moteris. Kaip kino žvaigždė. Tėvas stumtelėjo mus prie laiptų ir liepė Airisei užimti mane savo kambaryje, kol jis paplepės su mano motina.
– Tu įsivaizduok, – kalbėjo Airisė. Ji gulėjo ant savo lovos, o aš sėdėjau ant pinto kilimėlio greta. Davė man porą guminukų, tad mielai sėdėjau su ja. Ji kalbėjo įdomiai, mokėjo nuostabiai visus pamėgdžioti. – Visas koledžas atvažiavo į mano motinos laidotuves. Mano senelis buvo koledžo prezidentas, bet pernai patyrė insultą ir pasikeitė. Atvažiavo tokia mergaitė raudonais plaukais, baisi kaip nežinau kas. Tie raudoni plaukai. Lyg neišvirę iki galo ar ką.
– Man atrodo, Poletė Godar – raudonplaukė, – pasakiau. Prieš savaitę buvau apie tai skaičiusi žurnale Photoplay.
– Kiek tau metų? Dešimt? Kažin kas norėtų būti Polete Godar? Žodžiu, ta raudonplaukė mergaitė atėjo pas mus į namus. Ir bliauna taip, kad orkestro nesigirdi. Tai tokia moteriškė, mūsų kaimynė ponia Draisdeil, jai ir sako: „Ar jūs artimai bendravote su mieląja ponia Akton?“
Airisė taip pasakojo, kad lengvai įsivaizdavau ponią Draisdeil, visur kaišiojančią nosį, vis traukiančią į šoną savo taškuotą vualį, kad nelįstų į burną valgant, ir grūdančią savo šlapią nosinaitę į liemenėlę po didžiule krūtine, nors motina man sakė, kad taip elgtis – šlykštu.
– Man dvylika, – pasakiau.
Airisė kalbėjo toliau:
– Mano motina buvo kaip šventoji – visi taip sako. Maloniai elgėsi su visais, bet nenorėjau, kad žmonės pagalvotų, jog motina švaistė laiką su ta kvaila mergiūkšte, todėl atsisukau ir pasakiau, kad mes jos net nepažįstame, tada ji išbėgo į apačią pasipudruoti nosies ir – čia tai juokinga – durys įstrigo, tad ji nebegalėjo išeiti. Baladojosi į duris ir dviem profesoriams teko jas išlaužti. Juokinga.
Airisė man papasakojo, kad visas koledžas (nežinojau, kad tėvas dėsto koledže; jei kas būtų klausęs, būčiau pasakiusi, kad jo darbas – skaityti knygas) atvažiavo į koplyčią gedėti jos motinos ir pareikšti užuojautos jai ir jos tėvui. Pasakė, kad ten apsilankė visi jų šeimos draugai, taip leisdama suprasti, kad mano motina iš tiesų negali būti jos tėvo draugė.
Apačioje pasigirdo balsai, trinktelėjo durys, o tada pianinu kažkas užgrojo „Angelas pavertė mane velniu“. Nežinojau, kad tėvas moka skambinti pianinu. Mes su Airise stovėjome prie jos kambario durų, pasilenkusios virš koridoriaus. Išgirdusi tualete nuleidžiamą vandenį, susigėdau, bet pasijutau ramiau, tačiau kai tėvas ėmė skambinti „Mėnesienos sonatą“, pasigirdo užvedamo variklio garsas. Abi su Airise nubėgome laiptais žemyn. Mano motina, palikusi paradines duris atlapas, jau sėdėjo pono Portmano mašinoje. Verandoje paliko rudą tvido lagaminą. Stovėjau verandoje, laikiau tą lagaminą ir žiūrėjau į kelią. Tėvas atsisėdo į supamąją kėdę ir pasisodino mane ant kelių, nors jau metai nebuvo taip daręs. Paklausė, kaip manau, ar motina grįš, o aš savo ruožtu paklausiau jo:
– Kaip manai, ar mano motina grįš?
Tėvas pasiteiravo, ar turiu kitų giminių iš motinos pusės, aš priglaudžiau galvą jam prie peties. Nuo pat kūdikystės tėvą matydavau beveik kiekvieną sekmadienį, kartais – ir ketvirtadienį. Daugiau šeimos