Versta iš Michelle Smart, The Greek‘s Pregnant Cinderella, 2019
© Michelle Smart, 2019
Šis leidinys publikuojamas pagal sutartį su
„Harlequin Enterprises II B.V. / s. à. r. l.“
Visi šios knygos personažai yra išgalvoti. Bet koks panašumas į tikrus asmenis, gyvus ar mirusius, yra visiškai atsitiktinis.
Visos teisės į šį kūrinį saugomos. Šį leidinį draudžiama atkurti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn be raštiško leidėjo sutikimo. Už draudimo nepaisymą numatyta teisinė atsakomybė.
© Miglė Puzarienė, vertimas iš anglų kalbos, 2020
© Lina Noreikaitė, dizainas, 2016
© Shutterstock.com, viršelio nuotrauka
© „Svajonių knygos“, 2020
© „Svajonių knygos“, skaitmeninė versija, 2020
ISBN 978-609-03-0593-5
„Svajonių romanai“ yra UAB „Svajonių knygos“ prekių ženklas.
1
Tabita Brigstok nustūmė vežimėlį į skalbyklą, o krūvas nešvarios patalynės ir rankšluosčių, surinktų iš kambarių, kuriuos visą rytą tvarkė, sumetė į baltą murziną dubenį, tada palikusi skalbinius nuvažiavo koridoriumi toliau į sandėliuką, kur užrakino vežimėlį kartu su kitais.
Jos rankos buvo raudonos, maudė, bet neturėjo laiko bėgioti į kambarį pasitepti losjonu – nuo jo kartais peršėdavo mažiau. Personalo kambariai kitame viešbučio gale, už gerų penkiolikos minučių kelio.
Ji užlipo laiptais ir nuėjo į pirmo aukšto koridoriaus galą. Iš įpratimo pasibeldė į duris, bet paskui atsirakino savo pagrindiniu raktu.
– Sveiki, ponia Kaulter, – linksmai pasilabino įėjusi į prabangų kambarį. – Kaip jaučiatės? Atleiskite, kad negalėjau užsukti anksčiau, bet prireikė mano pagalbos antrame aukšte.
Aštuoniasdešimt trejų ponia Kaulter buvo seniausia Basinų rūmų viešbučio Vienoje viešnia ir gyveno čia jau tris mėnesius. Vargšelę paguldė virusas ir ji jau dvi savaites nesikėlė iš lovos. Tabita dėl senutės nerimavo ir radusi laiko vis kyštelėdavo galvą pažiūrėti, ar viskas gerai. Laimei, per pastarąsias dvi dienas ponia Kaulter gerokai sustiprėjo, o šiandien buvo atsikėlusi ir apsirengusi, valgė priešpiečius prie stalelio, stovinčio šalia lango su vaizdu į plačius dvaro laukus.
Ponia Kaulter nusišypsojo, po dviejų savaičių ligos smagiai sužibo jos akys.
– Jaučiuosi daug geriau, ačiū. Ir dėkoju, kad pasiuntei Melanę manęs pažiūrėti.
– Man nesunku. Atnešiau vitaminų, kurių prašėte.
Tabita ištraukė iš rankinės nedidelį plastiko maišelį ir padėjo ant stalo.
Gumbuota, artrito sužalota ranka uždengė jos delną.
– Tu mano angelas. Ar prisėsi išgerti su manimi puodelio arbatos?
Tabita turėjo dvidešimtį minučių pietums, tad priėmė pasiūlymą ir atsisėdusi įpylė joms abiem gėrimo iš kaulinio porceliano arbatinuko.
Po šešių sunkaus fizinio darbo valandų atsikvėpti labai malonu. Viešbutyje visi susijaudinę. Savininkas, graikas Džianas Basinas, sukvietė šį vakarą pasaulio elitą į maskaradą.
Tabita jį jau pamatė. Buvo tik ką baigusi valyti kambarį ir stūmė vežimėlį koridoriumi, kai jis praėjo pro šalį. Širdis suspurdėjo išvydus, bet, kaip paprastai, Džianas beveik nė nedirstelėjo į jos pusę.
Tabita čia dirbo jau penkis mėnesius, bet vos kelis kartus buvo mačiusi našlį milijardierių, pasak gandų, kilusį iš Graikijos karališkos giminės. Basino dvaro viešbutis tebuvo maža jo imperijos dalis. Kai pasivargindavo atvažiuoti į Vieną, galėjai aiškiai jausti personalo susižavėjimą ir baimę. Viešbutis kadaise buvo karališkieji rūmai, o dabar laikomas vienu geriausių Europos viešbučių, žinoma, kainos atitinkamos. Tikra sėkmė čia dirbti, bet jei bus nuspręsta, kad jos darbas netenkina, kyla didelė rizika būti atleistai.
Tabita negalėjo sau leisti netekti darbo ir net nenumanė, ką tokio turi Džianas, kad kaskart jį išvydus mintys susipainioja, o pilve atgyja būrys drugelių. Ji gyveno viešbutyje, todėl be darbo taptų benamė. Atlyginimas čia buvo aukštesnis nei senajame darbe – mažame angliškame viešbutuke, arbatpinigiai irgi kartais būdavo itin dosnūs, bet, net ir dirbdama visus įmanomus viršvalandžius, ji nepajėgė susitaupyti pakankamai, kad įmokėtų pradinį įnašą už būstą.
Tik tiek norėjo. Savo būsto. Namų, kur jaustųsi saugi. Namų, kurių iš jos niekas negalėtų atimti.
– Taip ir maniau, kad užsuksi per priešpiečius, – tarė ponia Kaulter.
Tabita kilstelėjo antakius.
– Norėtumėte palošti kortomis? – abi moterys dažnai jomis žaisdavo, kai pasibaigdavo Tabitos pamaina.
– Mano galva vis dar apsunkusi, mieloji. Ne, norėčiau pasišnekėti apie šio vakaro pokylį.
– Maskaradą?
– O yra ir kitas, apie kurį turėčiau žinoti?
Tabita nusijuokė:
– Tikiuosi, ne. Džiaugiuosi, kad gavau papildomų valandų, bet man tikrai reikia pertraukos, kad atsigaučiau, jei kartais mus užgrius dar vienas pokylis, – ji negalėjo sau leisti atostogų.
Ponios Kaulter akys šelmiškai sublizgo.
– Aš turiu bilietą į jį.
– Negali būti!
Bilietai į pokylį kainavo keturiasdešimt tūkstančių eurų. Kad galėtum pasinaudoti privilegija sumokėti tokią astronominę sumą, tave turėjo pakviesti. O kad pakviestų, reikia būti turtingam ir priklausyti pasaulio elitui. Vieša paslaptis, kad visos pakviestos vienišos moterys buvo iki trisdešimties, sklandė nepaneigti gandai, kad pokylį Džianas Basinas surengė norėdamas susirasti naują žmoną. Ponia Kaulter buvo turtinga, ji neseniai tapo našle, bet nepriklausė pasaulio elitui ir tikrai buvo peržengusi trisdešimties metų ribą.
– Kaip jį gavote?
Ponia Kaulter suraukė ir patapšnojo nosį.
– Dama turi paslapčių, mieloji.
Tabita dėl jos labai apsidžiaugė. Eiti į pokylį… Ji matė, kaip jam ruošiamasi, girdėjo šnabždantis, akivaizdu, kad maskaradas turėjo būti amžiaus įvykis.
– Ar man padėti jums susišukuoti, susitvarkyti nagus? Mano pamaina baigsis ketvirtą, todėl turėsiu laiko…
– Ne, mieloji. Bilietas tau.
– Atleiskite?
– Bilietą nupirkau tau.
Tabita akimirką neteko žado. Ji žiūrėjo į raukšlėtą senutę baltais plonyčiais plaukais, žibančiomis akimis ir svarstė, iš kur ji ėmė tokį velnišką humoro jausmą. Juk tikrai juokauja. Kas gi išleistų keturiasdešimt tūkstančių už pokylio bilietą kambarinei?
Gumbuota ranka vėl uždengė jos delną.
– Tabita, – nuoširdžiai pasakė senutė. – Tu man netikėta laimė. Rūpinaisi manimi nuo pat atvykimo į Vieną ir dažnai aukodavai savo asmeninį laiką. Prižiūrėjai mane visą savaitę, o savanaudžiai mano vaikai nepasivargino patikrinti, kaip jaučiuosi. Tu dirbi iki devinto prakaito už grašius ir niekada nesiskundi. Tu – saulės spindulėlis tamsiame pasaulyje ir aš noriu parodyti tau savo meilę ir dėkingumą.
Tabita nurijo seiles. Saulės spindulėlis. Ji?
Vieninteliai tokius