Romanas
Vilnius
2019
Versta iš Karen Booth, The Ten-Day Baby Takeover, 2017
© Joss Wood, 2017
Šis leidinys publikuojamas pagal sutartį su
„Harlequin Enterprises II B.V. / s. à. r. l.“
Visi šios knygos personažai yra išgalvoti. Bet koks panašumas į tikrus asmenis, gyvus ar mirusius, yra visiškai atsitiktinis.
Visos teisės į šį kūrinį saugomos. Šį leidinį draudžiama atkurti bet kokia forma ar būdu, viešai skelbti, taip pat padaryti viešai prieinamą kompiuterių tinklais (internete), išleisti ir versti, platinti jo originalą ar kopijas: parduoti, nuomoti, teikti panaudai ar kitaip perduoti nuosavybėn be raštiško leidėjo sutikimo. Už draudimo nepaisymą numatyta teisinė atsakomybė.
© Asta Adomavičienė, vertimas iš anglų kalbos, 2019
© Lina Noreikaitė, dizainas, 2016
© Shutterstock.com, viršelio nuotrauka
© „Svajonių knygos“, 2019
© „Svajonių knygos“, skaitmeninė versija, 2019
ISBN 978-609-03-0538-6
„Svajonių romanai“ yra UAB „Svajonių knygos“ prekių ženklas.
1
LangTel pagrindinio biuro Manhatane vestibiulis atrodė tarsi ramybės ir tvarkos šventovė. Ne vieta nervingam kūdikiui. Bet Sara Daltri jį čia atsinešė. Tarp marmurinių grindų, aukštų lubų ir didelių langų, atveriančių vaizdą į gatvę, kiekvienas garsas, o ypač mažojo Oliverio verksmas, aidėjo daug skardžiau.
Žingsniuodama po pašto ženklo dydžio laukiamąjį Sara siūbavo, pasisodinusi vaiką ant klubo, ramindama pabučiavo berniukui kaktą. Įsigiję tokį didelį pastatą, užimantį beveik visą miesto rajoną, LangTel savininkai aiškiai šykštėjo patogumų atvykėliams. Dvi kėdės ir dešimties kvadratinių metrų kilimas, patiestas visai priešais liftus. Akivaizdu, kad lankytojai, atsidūrę šioje erdvėje, neturėjo ilgai užsibūti.
Oliveris suinkštė ir padėjo galvytę Sarai ant peties. Vargšas mažylis, jis dėl nieko nekaltas. Oliveris neprašė rytą būti vežamas traukiniu keturias valandas. Ir būti atvedamas į šaltą biurų pastatą vietoj jo pietų miegelio. Ir labiau už viską neprašė, kad prieš tris savaites iš jo būtų atimta ne tik mama, bet ir tėvas, atsisakęs pripažinti, kad berniukas yra.
Sara paėmė telefoną ir surinko numerį, kurį buvo įsiminusi, bet nesiruošė išsisaugoti prie turimų kontaktų. Vos tik įkalbės Oliverio tėvą prisiimti atsakomybę už sūnų, pamirš skaičius, vedančius į vieną iš kabinetų šiame pastate. Greičiausiai pačiame viršutiniame aukšte. Daugiau jokio bendravimo su Eidanu Lengfordu. Jų ryšys laikinas, nors ir labai svarbus. Ji turi šio vyro sūnų, tėvas bus priremtas prisiimti vaiko globą, net jei Sarai tai kainuotų gyvybę.
– Taip. Laba diena. Čia Sara Daltri. Skambinu Eidanui Lengfordui. Vėl.
Vienas iš dviejų apsaugos darbuotojų, budinčių prie vestibiulio, piktai į ją dėbtelėjo. Tokią pačią panieką atžariu balsu išreiškė ir moteris kitame laido gale.
– Ponas Lengfordas jau dešimtis kartų minėjo, kad jūsų nepažįsta. Prašau, nustokite skambinėti.
– Skambinsiu tol, kol jis sutiks su manimi susitikti.
– Galbūt aš galiu jums padėti?
– Ne. Negalite. Tai asmeniška ir ponas Lengfordas turėtų būti dėkingas, kad nesidaliju visomis detalėmis su jo asistente. Viską parašiau elektroniniame laiške. Greičiau septyniuose laiškuose, bet kas skaičiuoja? – Jei jis man skirtų penkias minutes savo laiko, viską paaiškinčiau. – Penkių minučių neužteks. Jai prireiks bent valandos, kol papasakos apie Oliverio dienotvarkę, ką jis mėgsta ir ko ne, ir pasirūpins, kad tėvo ir sūnaus santykių pradžia būtų kuo sklandesnė.
– Ponas Lengfordas užsiėmęs. Negaliu sujungti jo su kiekvienu skambintoju, sakančiu, kad tai svarbu.
– Paklausykite. Aš ką tik keturias valandas važiavau traukiniu iš Bostono į Niujorką ir esu vestibiulyje, pirmame aukšte, ant rankų laikau dešimties mėnesių vaiką, kuriam labai reikia nusnūsti. Neišeisiu iš čia, kol su juo nepasišnekėsiu. Miegosiu čia, jei to prireiks.
– Galiu paprašyti, kad apsauga jus išlydėtų iš pastato, ponia Daltri. Vargu ar jums tai patiktų.
– O kaip gėda, kurią užsitrauksite, išmetę į gatvę rėkiančią ir besispardančią moterį su kūdikiu ant rankų?
– Ar palauksite? – patylėjusi Lengfordo asistentė pakeitė toną. – Pažiūrėsiu, ar galiu kuo nors padėti.
– Žinoma, palauksiu, – Sara beveik nieko nebesitikėjo, bet neturėjo kitos išeities.
Tą akimirką pro besisukančias duris į vestibiulį įėjo moteris spindinčiais rudais plaukais, apsirengusi nuostabia pilka suknele ir apsiavusi juodais bateliais. Sara galbūt būtų jos net nepastebėjusi, jei ne atsikišęs nėščiosios pilvukas. Apsaugos darbuotojas priėjo prie moters ir paėmė iš jos rankų pluoštą dokumentų.
– Laba diena, ponia Lengford. Iškviesiu liftą.
Ana Lengford. Sara dabar jau atpažino moterį, kurią matė žurnalų nuotraukose, kai ieškojo informacijos apie šeimą, galvodama, kaip galėtų susisiekti su Eidanu Lengfordu. Ana kartu su broliu Adamu vadovavo įmonei LangTel. Ji taip pat buvo Eidano Lengfordo jaunėlė sesuo.
Oliveris išmetė mėgstamiausią pliušinį vėžliuką ir vestibiulyje pasigirdo spiegiantis klyksmas. Sara susigūžė, parklupo ant kelių ir, galva prispaudusi telefoną prie peties, stengėsi paimti nukritusį žaislą. Ana iškart sustojo ir pasuko galvą Saros ir Oliverio pusėn.
Puiku. Dabar mus tikrai išmes.
Ana susiraukė ir pradėjo artintis. Tačiau nusiėmus saulės akinius akyse atsispindėjo tik susižavėjimas.
– Ak, ne. Kažkas labai nelaimingas.
– Atsiprašau, – ausyje vis dar girdėdama erzinančią laukimo melodiją, Sara nuspaudė telefoną ir įsimetė į sauskelnių krepšį. – Tai dėl pietų miego. Jis pavargęs. – Kai Sara atsistojo tiesiai prieš Aną, pasijuto, lyg jai reikėtų kopėtėlių. Ana buvo aukšta ir avėjo aukštakulnius. O štai ji net ir su savo basutėmis atrodė miniatiūrinė.
– Prašau, neatsiprašinėkite, – Ana papurtė galvą. – Praskaidrinote man dieną. Jis nuostabus, – moteris suėmė putlią Oliverio rankytę ir nusišypsojo. Berniukas atsakydamas suspaudė pirštą ir vėl padėjo galvą Sarai ant peties. – Beje, aš Ana Lengford.
– Aš Sara. Daltri. O čia Oliveris, – Sara stebėjo, kaip berniukas droviai šypteli Anai. Jis toks mielas ir ramus vaikas. Atsisveikinimas su juo sudaužys širdį, juk tris savaites teko vienai juo rūpintis. Bet nieko nebepakeisi. Nebedirbs aukle ir nebeprižiūrės svetimų vaikų, nors aplinkybės šiek tiek sugrąžino į praeitį.
– Malonu su jumis abiem susipažinti, – Ana neatitraukė akių nuo Oliverio. – Maždaug po šešių savaičių pati turėsiu tokį mažylį. Liepos viduryje. Manau, kad dabar jau sergu kūdikių karštine, – moteris tyrinėjo berniuko veidelį. – Jūsų sūnaus akys nuostabios. Toks vaiskus mėlynas atspalvis.
Visiškai kaip tavo brolio.
– Jis ne mano sūnus, – Sara atsikrenkštė. – Aš tik jo globėja. Šiuo metu kaip tik ketinu supažindinti jį su tėvu. Dėl to esu čia.
– LangTel biure dirba berniuko tėvas? – Ana atrodė sutrikusi.
Sara buvo pasižadėjusi išlikti diskretiška, ypač dėl Oliverio gerovės, bet tai gali būti vienintelė galimybė pakliūti pas Eidaną. Jo asistentė visai jai nepadėjo.
– Atėjau čia susitikti su Eidanu Lengfordu. Jis jūsų brolis? Turiu su juo pasišnekėti apie Oliverį, bet jis neatsako į mano skambučius.
– Ak, –