Prologas
Prezidentiniuose nediduko, bet prabangaus Milano viešbučio, įsikūrusio Via Manzoni1 gatvėje, apartamentuose Džagerio Balantaino ranka nuslydo švelnutėle lieknos moters nugaros oda.
Puikios medvilnės antklodė dengė Paiperės klubus, apgulė užpakaliuką. Džageris nepajėgė susivaldyti jos nelietęs, mėgavosi po šiurkščiu delnu jausdamas šiltą odą. Į savo viešbučio kambarius jis buvo parsivedęs ne vieną moterį, tikriausiai gerokai daugiau, nei turėtų, ir nors Paiperė tikrai nebuvo gražiausia jo lovoje atsidūrusi moteris, ji neabejotinai labiausiai jį traukė. Nuo tada, kai ji įžengė į jo gyvenimą prieš pusantros dienos, Džageris daugiau apie nieką kita negalvojo.
Išskirtinių brangakmenių – deimantų, rubinų, opalų, smaragdų ir daugybės kitų – briaunos ir spindesys traukdavo ir išlaikydavo jo dėmesį. Moterys? Ne taip labai. Kaip ir masinei rinkai skirti, dailiai išpjauti ir gerai nušlifuoti, tačiau niekuo neypatingi deimantai. Jei visgi jo akį patraukdavo dailesnė nei kitos, jis pasimėgaudavo ir keliaudavo sau.
Tačiau Paiperę jis kažkodėl lygino su nepriekaištingu bespalviu deimantu, rečiausiu visame pasaulyje. Kvaila, nes jis juk žinojo, kad jo laukia dar daugybė dailesnių brangakmenių; niekada nepamesdavo galvos dėl spindinčių akmenėlių ar svaiginamai išsikvėpinusių gražuolių.
Paiperė Mils privertė Džagerį susimąstyti, ar jis pasiruošęs surizikuoti ir pamiršti šaltą protą.
Šiuo metu jau turėtų būti grįžęs į Niujorką, pamanė Džageris, suirzęs dėl tokių minčių. Ketino pasilikti Milane tik iki vakar vakaro. Tačiau kai pamatė Paiperę Balantaino ir kompanijos filiale, iš po trumpo sijonėlio kyšančios ilgos kojos patraukė jo dėmesį. Jos buvo sukurtos, šventai tikėjo jis, apsivyti jį per klubus.
Šviesiose žaliose akyse spindintis protas jį suintrigavo, nosytę nusėjusios strazdanėlės užbūrė.
Grožėdamasis jos kūnu Džageris įsigeidė priversti ją šaukti, kol visas Milanas žinos jo vardą.
Paiperė užsiminė apie mėlynus akmenis, šeimos paveldėtus safyrus, tačiau Džageris negalėjo atplėšti akių nuo jos veido ir beveik nesiklausė, ką ji sakė. Tada ji nusišypsojo ir dešiniajame skruoste pasirodžiusi duobutė akimirksniu iššlavė visas mintis apie karatus ir spalvas iš galvos. Užgniaužė kvapą, vaizdas prieš akis išsiliejo, ir Džageris suprato, kad neišskris iš miesto, kol nenusives jos vakarienės.
Ir į lovą.
Po trisdešimt šešių valandų ir trijų pasimatymų – vakarienės, pietų ir dar vienos vakarienės – juodu jau mėgavosi labai karštu, labai smagiu seksu. Džagerio nykštys pakilo dešiniu jos užpakaliuko žanduku, užtruko ties ant šlaunies susimetusia medžiagos raukšlele ir grįžo atgal.
Šis laikas – pusantros dienos – geriausias jo gyvenime, kol kas.
Džageris pasilenkė ir pabučiavęs jai petį nubraukė nuo veido ilgų, ką tik nukalto varinio cento spalvos plaukų sruogą. Paiperė nusirideno į savo pusę ir pažvelgęs jai į akis Džageris pasijuto tarsi įžengęs į paslaptingo miško tankmę. Jos žvilgsnis nuslydo nuo jo veido, rikošetu atšoko nuo jo kūno ir apsistojo prie akvarelės ant tolimosios sienos. Taigi, karštuolei panelei Mils ne itin sekasi palaikyti mandagų pokalbį po sekso. Ir kodėl tai privertė jį nusišypsoti?
Paiperė atsisėdo ir prisidengė antklode.
– Mmm… kaip keblu.
– Nebūtinai taip turi būti, – tarė Džageris.
Paiperė susigrūdo antklodę po pažastimis, ranka persibraukė plaukus ir vėl pasitaisė antklodę.
– Gal galime šnektelėti apie tai, dėl ko aš atsiradau Balantainų įmonėje? – paklausė Paiperė.
Džageris žinojo, kaip geriau jie galėtų panaudoti šį laiką, tačiau jei kalbos apie akmenis padės jai atsipalaiduoti, jis nesipriešins.
– Gerai, pakalbėkime apie safyrus, – Džageris išsirito iš lovos ir pasičiupo savo trumpikes nuo grindų. Apsimovęs nužingsniavo į vonios kambarį ir nuo kabliuko ant durų nukabino akinamai baltą medvilninį chalatą. Jam išskleidus chalatą, susidrovėjusi Paiperė išslydo iš lovos ir įkišo rankas į rankoves. Džageris ją apsuko, susiautė chalato skvernus ir suveržė diržu liekną liemenį.
Atsispyręs impulsui pabučiuoti Džageris paėmė Paiperę už rankos ir nusivedęs į apartamentų svetainę supylė išlaikyto kabernė likučius į taurę. Paiperė paėmė taurę ir įsitaisė sofos kampe pasikišdama po užpakaliu basas pėdas raudonai lakuotais nagais. Jis paskanavo tų pirštukų, išragavo kiekvieną jos kūno centimetrą. Nubučiavo blauzdas, paragavo vidinių šlaunų saldumo, kaitrios jos šerdies.
Ir beprotiškai troško tai pakartoti.
Taip ir padarys – naktis dar nesibaigė.
Nusprendęs, kad jam reikia viskio, įsipylė jo per du pirštus į taurę, atsisėdo priešais Paiperę ir mintyse ėmė melsti ją paskubėti.
– Kaip sakiau, turiu keletą safyrų, paveldėtų iš motinos giminės.
– Apie kelis akmenis kalbame? – paklausė Džageris ilsindamas rankas ant šlaunų.
– Dešimt. Jų buvo dvylika, tačiau mama du pardavė prieš trisdešimt metų, norėjo duoti tėvui pinigų, kad jis galėtų pradėti savo verslą.
Džageris suprato, kad nežino nieko nei apie ją, nei apie jos šeimą. Man to ir nereikia, daugiau jos nepamatysiu.
– Dauguma akmenų yra maždaug dviejų su puse centimetrų dydžio, vieni didesni, kiti mažesni, – toliau kalbėjo Paiperė.
Didesnis nei dviejų su puse centimetrų safyras? Kažin.
– Ar jie išpjauti? Neišpjauti?
– Mažesni išpjauti. Yra vienas… įspūdingas.
Džageris žinojo, kad žmonės linkę perdėti, ypač kalbėdami apie brangakmenius. Akmenys greičiausiai perpus mažesni. Pažvelgęs į Paiperę ir pamatęs jos akyse tą susižavėjimo kupiną žvilgsnį jis atsiduso. Jei ji būtų koks kitas žmogus, paprasčiausiai būtų jai pasakęs, kad brangakmeniai greičiausiai netikri. Tiek ir tokių safyrų, kaip ji apibūdino, būtų kruopščiai užregistruoti. Mažai tikėtina, kad šitokie išskirtiniai brangakmeniai būtų paveldimi iš kartos į kartą, nebent turima ryšių su karališkąja šeima.
Svajingai žvelgdama Paiperė glaudė prie krūtinės taurę vyno, ji nenumanė apie Džagerio skepticizmą.
– Ak, Džageri, jie tokie gražūs. Sodrios mėlynos spalvos, švelnūs it aksominiai ir, Dieve, tokie puošnūs. Tenoriu juos liesti, laikyti, žiūrėti į juos.
– Sunku kalbėti apie akmenis, kurių nemačiau, tačiau, tavim dėtas, pernelyg daug nesitikėčiau, – išsisukinėdamas pasakė jis.
– Turiu jų nuotrauką. Gal galėtum pažiūrėti? – paklausė Paiperė.
Džageris linktelėjo, o kai Paiperė pasilenkė norėdama pasiimti rankinę, atsiduso. Chalatas glotniai apgulė jos širdelės formos užpakaliuką, atidengė šlaunis. Jis pajuto, kaip sujudus varpai trumpikėse pasidarė ankšta. Poreikis panirti į jos karštį buvo labai stiprus.
Atsipalaiduok. Dar spėsi pasimėgauti. Kartą, gal du, kol grįš į tikrąjį gyvenimą.
Paiperė atsisėdo ant jo krėslo ranktūrio, jos pirštai bėgiojo telefono ekranu. Ji padavė telefoną jam ir Džageris susivokė žiūrįs į mėlynos spalvos pliūpsnį ant juodo aksomo. Akimirką jo širdis stabtelėjo, o ranka, kai ištiesė ją norėdamas padėti taurę ant stalo priešais, suvirpėjo.
Džageris priartino nuotrauką ir sutelkė žvilgsnį į didžiausią iš išpjautų akmenų. Nuotraukos kokybė buvo ne pati geriausia, tačiau brangakmenio spalva gniaužė kvapą.
– Iš kur, sakei, juos gavai? – paklausė jis. Pasakyk, kad, tavo manymu, jie iš Kašmyro, nes, velniai griebtų, gali būti, kad esi teisi.
– Iš motinos dėdės. Jis buvo Britų armijos kareivis. Šeimos legenda byloja, kad šie akmenys iš Kašmyro.
Taip!
Išlik ramus, – paliepė sau Džageris. – Jeigu