Pirmas skyrius
Kara Teilor į siaurą atlasinį sijonėlį nusišluostė sudrėkusius delnus, vildamasi nepalikti ant jo žymių. Šis vakaras turėjo būti ypatingas. Per visą jos, kaip krupjė, karjerą, ši diena turėjo būti reikšmingiausia, tačiau ką tik patirtas smūgis nustelbė visą džiaugsmą.
Bobis jai liepė šį žaidimą pralošti. Norėdama nusiraminti Kara giliai įkvėpė. Jai pavyks. Nevalia dabar visko mesti. Po kelių minučių prie šio stalo susės turtingiausi ir drąsiausi pasaulio vyrai. Kara jų nekentė, nors tik jų dėka šį darbą ir turėjo. Jie buvo pratę statyti milijonus, pratę pralaimėti ne mažiau, nei laimėti. Jiems tai buvo vaikų žaidimas.
Argi svarbu, kad šį vakarą ji bus jų pralaimėjimo instrumentas? Nė vienas jų negrįš namo nuskurdęs. Nė vienas jų nežino, ką reiškia netekti visko, ką reiškia kiekvieną dieną kovoti dėl išlikimo.
Tačiau Kara žinojo. Kai prieš penkerius metus per Naująjį Orleaną praūžęs uraganas Katrina sugriovė jos šeimos namus, ji visomis išgalėmis stengėsi padėti savo artimiesiems juos atstatyti. Uraganas ne tik sunaikino namus, bet ir nupūtė tamsias jos tėvo paslaptis dengusį šydą. Po tėvo išdavystės ir motiną ištikusio sielvarto būtent jai, vyriausiajai iš vaikų, teko atsakomybė pasirūpinti šeimos saugumu ir gerove. Prireikė daug laiko ir jėgų, ką jau kalbėti apie atidėtas svajones, kol galiausiai šeima vėl atsistos ant kojų.
Šį vakarą Kara pagaliau galės padėti tašką finansiniams savo šeimos rūpesčiams. Mamai nebereikės jaudintis dėl mokesčių už namą ir nežmoniškų draudimo sumų. Po uragano metinės draudimo įmokos gerokai šoktelėjo aukštyn. O kraustytis į žemyno gilumą mama nenorėjo.
Nors mamos užsispyrimas Karą varė į neviltį, mergina ją suprato: Naujasis Orleanas buvo jos namai. Šiame mieste ji gimė ir užaugo, todėl negalėjo jo palikti. Regis, jo palikti negalėjo ir Karos sesuo Ivė. Kara ėmė kramsnoti savo apatinę lūpą. Jeigu ne mamai ir mažajam broliukui Remiui padedanti Ivė, Karos čia nebūtų. O kadangi ji jau čia, darys viską, kad užtikrintų jų ateitį.
Po šio vakaro Remiui bus garantuota visa reikiama rūpyba – tai ir yra svarbiausia. Pakviesdamas Karą į naujų lošimo namų Nicoje atidarymą, Bobis pažadėjo premiją, kuri turėjo padėti įgyvendinti visus užsibrėžtus tikslus.
Tačiau pirmiausia ji privalo sąmoningai pralaimėti šią partiją.
– Supranti, ką turi daryti, tiesa? – jai už nugaros pasigirdo lipšnus Bobio balsas.
Užgniaužusi nerimą, Kara lėtai atsisuko.
– Žinoma.
Pliaukštelėdamas jai per užpakaliuką Bobis Goldas mirktelėjo. Kara visomis išgalėmis pasistengė nekrūptelėti. Bobis jai niekada nepatiko, bet jis buvo Las Vegaso lošimo namų karalius, o dabar atidarinėjo ir šį naują multimilijoninį pramogų centrą senoje Prancūzijos pilyje, stūksančioje pačiame Nicos centre.
Kai Kara pradėjo dirbti krupjė, jos šefas buvo vienas Bobio konkurentų. Bobis netruko ją pastebėti ir pasiūlė merginai darbą. Iš pradžių ji atsisakė, bet pinigai ir nuolatinis jų poreikis paėmė viršų. Išskyrus kartkartėmis pasitaikančias Bobio priekabes, dėl savo sprendimo gailėtis jai dar neteko.
Ligi šiol.
Bobiui nusišypsojus, šviesoje žybtelėjo auksinis jo dantis. Kara tiksliai nežinojo, ar tas auksinis dantis jam tikrai reikalingas, ar tėra tuštybės įgeidis. Šiaip ar taip, jis kėlė jai pasibjaurėjimą.
Karai kaito skruostai, bet ji nebuvo tikra, ar taip jaučiasi dėl nerūpestingo Bobio nurodymo, kaip naudotis krūtimis, ar dėl to, kad turės sukčiauti, nes tai prieštaravo jos moraliniam nusistatymui. Veikiausiai dėl abiejų priežasčių. Žodis sukčiavimas jos žodyne buvo svetimas, ypač nuo tada, kai paaiškėjo tėvo apgavystės. Žinoma, neištikimybė yra kitokio pobūdžio sukčiavimas, tačiau rezultatas visada toks pat. Suklastotas.
O ji nebuvo sukčiautoja, ir taškas.
Kara dar kartą nervingai perbraukė delnais per sijoną. Jai norėjosi prisidengti pernelyg atidengtas krūtis, bet tol, kol į ją šnairavo Bobis, to daryti buvo nevalia. Paprastai jos uniforma būdavo ilgas sijonas, balti marškiniai aukšta apykakle ir peteliškė.
Šį vakarą Bobis ją aprengė kitaip: trumpu, tampriu juodos spalvos atlasiniu sijonėliu ir tamsiai raudonais marškiniais su gilia V formos iškirpte. Peteliškė šį kartą juosė nuogą kaklą.
Kara, išgyvenk šį vakarą ir galėsi grįžti namo, o Bobį Goldą pamirši visiems laikams.
Pagalvojusi, kad turės išvykti iš Nicos, su miestu net nesusipažinusi, Kara pajuto ilgesio dūrį. Po Katrinos sukeltų pasekmių svajones apie nuotykius jai teko atidėti neribotam laikui, o dabar, gavusi galimybę apsilankyti nuostabiame pasaulio kampelyje, ji vėl tuojau turėjo išvykti.
– Padarysiu viską, kas mano galioje, šefe, – tarė ji.
Bobio veidas sugriežtėjo, žvilgsnis tapo šaltas ir žiaurus. Šį žvilgsnį Kara jau buvo mačiusi. Nuo minties, ką Bobis galėtų padaryti, ją nusmelkė šaltis.
– Pasirūpink, kad taip ir būtų, Kara. Nenorėčiau tavęs bausti.
Jai nespėjus nieko pasakyti, jis nusisuko ir patraukė link baro. Kara giliai atsiduso. Ji nusisuko nuo stalo kaip tik tą akimirką, kai prasiskyrė privatų įėjimą skirianti juodo aksomo užuolaida. Į patalpą įėjo aukštas šviesiaplaukis vyras ir patraukė tiesiai prie baro. Jam užsisakinėjant gėrimą, Kara girdėjo jo akcentą. Vokiškas. Vadinasi, tai – grafas fon Hofšteinas.
Minutėms slenkant vėžlišku žingsniu, į prabangią salę įžengė dar keletas vyrų, kuriuos Bobis buvo pakvietęs į šį ypatingą lošimą. Apkūnus šeichas su galvos apdangalu ir trijų dalių kostiumu, ant rodomojo kairės rankos piršto mūvintis žiedą su didžiuliu rubinu. Gražus aukštaūgis vyras žvilgančia, juoda tarsi derva oda. Viena po kitos buvo užimtos visos vietos. Visi dalyviai buvo tylūs – veikiausiai ruošėsi būsimam žaidimui.
Kai buvo likusi viena laisva vieta, užuolaida vėl prasiskyrė, ir į vidų įžengė dar vienas vyras. Karos pulsas patankėjo. Vyriškis buvo aukštas ir lieknas, vilkėjo nepriekaištingai pasiūtą smokingą. Jo plaukai buvo tamsūs – juodi ar tamsiai rudi, – o nepaprastos sidabriško pilkumo akys skvarbiai žvelgė į pasaulį. Jo žandikaulis buvo griežtas ir gražus, lūpos atrodė juslingos. Visa jo esybė bylote bylojo apie turtus. Iš elgsenos galima buvo spręsti, kad jam nė velnio niekas nerūpi.
Karos nugarą nusmelkė šaltis, ji suvirpėjo. Tokios reakcijos į vyrą ji dar niekada nebuvo patyrusi. Į Las Vegasą ji atsikraustė su savo buvusiu vaikinu Džeimsu, bet ne todėl, kad jai suspurdėjo širdis, kai jis įėjo į kambarį.
Šalta ir kupina abejingumo šio vyro veido išraiška tapo dar šaltesnė, kai jo žvilgsnis nukrypo į ją. Tyliai nusikeikusi, kad taip įkyriai į jį spokso, Kara nukreipė akis į šalį.
Nuostabu. Jis turbūt pagalvojo, kad ji viena tų lošimo namų darbuotojų, kurios tik ir laukia progos pasigauti turtingą vyrą. Per visą karjerą ne vienas buvo ją palaikęs pasilinksminimo ieškančia plaštake, tačiau vos kuris pamėgindavo su pokerio žetonais nusipirkti ir ją, kaipmat sulaukdavo mandagaus atkirčio.
Pajutusi prisilietimą prie rankos, Kara krūptelėjo, jos širdis ėmė beprotiškai daužytis. Bobis atitraukė ją nuo stalo. Negalėdama pakęsti į savo iškirptę įsmeigto šefo žvilgsnio, iš jo vypsnio suprasdama jį žinant, kad ją trikdo, Kara sukryžiavo ant krūtinės rankas.
– Nė nemanyk elgtis kilniai, Kara, – perspėjo Bobis. – Mano pažadėta premija gerokai pagelbės tavo mielai mamytei, nepamiršk to. – Jis palinko į priekį ir savo stora letena perbraukė jai per ranką. – Vyriškis raudonu kaklaraiščiu yra vardu Brubeikeris. Kai ateis laikas, lošimą perleisi jam. Visu kitu pasirūpins jis pats.
– Klausau, šefe, – vildamasi, kad neišduoda pasišlykštėjimo, atsakė Kara.
Ji grįžo prie stalo ir ištraukė malką kortų. Paaiškinusi žaidėjams lošimo taisykles, ji kortas sumaišė. Paskui padavė malką žaidėjui dešinėje, ir šis jas dar kartą permaišė. Po dar kelių permaišymų Kara perkėlė malką ir išdalijo kortas.
Vyras sidabriškomis akimis sėdėjo tiesiai priešais ją.