– Tik paskui nesakyk, kad neperspėjau. Saugokis, antraip tave sumals į miltus.
– Tu perdedi, – tarė Adamas Djukas pastatęs juodą ferarį prie administracijai skirto įėjimo į tarptautinės Djukas korporacijos būstinę.
– Tikrai taip manai? – Dėl automobilyje įtaisytos pažangiausios garso aparatūros jo brolio Brendono balsas skambėjo aiškiai ir garsiai. – Priminsiu tau šiuos žodžius, kai būsi prie altoriaus prisiekęs amžiną meilę mamytės svajonių merginai.
– Tau reikia atvėsti, – tarė Adamas ir čiupęs portfelį išsiropštė iš automobilio.
– Ei, pats kasi sau duobę, – sumurmėjo Brendonas. – Arba ruošiesi vestuvėms. Tai tas pats. Tik neišsigąsk, kai susivoksi leidžiąs medaus mėnesį su moterimi, kurią tau bus įpiršusi mūsų velniškai sukta motušė.
Minutėlę stabtelėjęs pasitaisyti kaklaraištį Adamas nusikvatojo. Tarptautinės korporacijos Djukas būstinė buvo įsikūrusi itin moderniame administraciniame pastate, kuris priklausė Adamui ir jo broliams Kameronui ir Brendonui.
– Man niekas negresia, – tarė Adamas. – Kai dvidešimt dvi valandas per parą esu įsitraukęs į šį prekybos verslą, vargu ar mamai pavyktų man ką nors įpiršti.
Staiga prabilo Kameronas, kuris taip pat dalyvavo trišaliame pokalbyje telefonu.
– Nors Brendonas linkęs viską pagražinti, tu juk pažįsti mamą. Ji nepalenkiama. Jos manymu, mes visi turėtume susituokti ir todėl ji imsis ryžtingų veiksmų. Tai reiškia, kad pasitelks visas įmanomas priemones, kad pasiektų savo.
– Taigi aš tik tiek ir tenoriu pasakyti, – tarė Brendonas akivaizdžiai džiaugdamasis, kad bent vienas iš brolių suvokė, kokia rimta padėtis.
– Na, gerai, – tarė Kameronas. – Gal ir vertėtų kurį laiką pasisaugoti.
– Tad saugokis sijonų, – paantrino Brendonas ir prunkštelėjęs pridūrė: – Antraip nesusirinksi kaulų!
Apgailėtinas Brendono mėginimas surimuoti kelias eilutes privertė brolius nusijuokti.
– Klausykite, susitiksime vėliau, – tarė Adamas. – Tada ir baigsime šį pokalbį.
Tebekikendamas Adamas atsijungė ir pamojavo saugos darbuotojui, kuris stovėjo prie ištaigingai apstatytoje fojė stūksančio plataus išblizginto marmurinio registratūros stalo. Įlipęs į tuščią liftą vienas pakilo į patį viršutinį pastato aukštą.
Tai, kad jo motina stengiasi jį ir jo brolius supančioti, jau nieko nestebino. Daugybė kartų ji leido aiškiai suprasti norinti anūkų. Tačiau dabar, pasak Brendono, ji išsirengė į kryžiaus žygį ir yra pasiryžusi klasta suvesti juos su nepažįstamomis moterimis.
– Stenkis kiek įmanydama, mamyte, – sumurmėjo Adamas traukdamas plačiu atviru koridoriumi administracinių patalpų link. Jis mylėjo Salę Djuk, moterį, kuri įsivaikino jį aštuonerių, tačiau nė už ką nepaklius į jos pinkles.
Tyliai švilpaudamas jis praėjo pro tuščią savo padėjėjos kėdę, pastebėjo, kad jos kompiuteris dar nebuvo įjungtas, ir nusistebėjo, jog šįryt atvyko į darbą, keista, bet anksčiau nei ji. Šerilė Hardi buvo darboholikė, kuri dievino savo darbą. Pagirtina savybė, nes jiems teks drauge darbuotis dieną naktį iki pat šio mėnesio pabaigos, iki didžiųjų atidarymo iškilmių, kurių metu duris Svajonių kalne atvers naujasis Djuko kurortas.
– Kaip suprasti ji išėjo iš darbo? – praėjus valandai paklausė Adamas. – Mano žmonės neišeina iš darbo.
– Ši išėjo, – tarė Mardžė Volas, jo ilgametė personalo vadybininkė.
– Tai neįmanoma. Mes ruošiamės sudaryti milijardinį sandorį. – Adamas atšlijo nuo masyvaus raudonmedžio stalo ir atsistojęs ėmė žingsniuoti palei stiklinę sieną, pro kurią atsivėrė uolėta pakrantė, o už jos – ryškiai mėlynas vandenynas. Tai buvo kvapą gniaužianti centrinės Kalifornijos pakrantė, kurią jis matydavo kasdien ir kuria niekaip negalėjo atsigrožėti, tačiau visa tai dabar tapo nebesvarbu, tad skubiai atsisukęs į Mardžę pareiškė: – Aš jai neleidžiu išeiti.
– Tiesą sakant, Šerilė jau išėjo. Ji nebuvo susaistyta jokia sutartimi, – ramiai tarė pagyvenusi moteris. – Adamai, jos nebėra. Judėkime tolyn.
– Ar ji nurodė kokią nors priežastį? – Adamas persibraukė viena ranka sau per plaukus. – Nesvarbu. Aš jai padvigubinsiu atlyginimą. Viską galima išspręsti.
Staiga pasigirdęs šaižus Mardžės kikenimas pradėjo nemaloniai rėžti ausį.
– Iš tiesų? – paklausė personalo vadybininkė. – Kiek karų Šerilė prašėsi išleidžiama atostogų, o tu ją įtikindavai priešingai? Ji tau sakė, kad ruošiasi tekėti. Tu nenorėjai nieko girdėti.
– Apie tai nė žodeliu neužsiminė. Būčiau ją išklausęs.
– Ji tau tai kartodavo kasdien.
– Nieko ji nesakė, – neatlyžo Adamas, nors lyg ir prisiminė Šerilę minint… kažką… apie vedybas. Nejaugi ji kalbėjo apie savo pačios vedybas? Šitai išgaravo iš galvos. Tuo metu tai atrodė visiškai nesvarbu.
– Sakė, – įžūliai laikėsi savo Mardžė.
Apėjęs stalą Adamas prisiartino prie pat akiplėšos moters.
– Tau nevalia ginčytis su viršininku.
Suskambo Mardžės juokas.
– Ak, Adamai.
Jis susiraukė.
– Dar kartą primink, kodėl neatleidau tavęs dėl nepaklusnumo.
– Nagi prisiminkime. – Plačiai tebesišypsodama Mardžė susinėrė rankas ant krūtinės. – Gal dėl to, kad taip velniškai gerai atlieku savo darbą? Kad esu geriausia tavo motinos draugė ir pažįstu tave nuo aštuonerių? Kad niekada taip ir nepasakiau tavo mamai, kas sviedė tą beisbolo kamuoliuką, kuris išdaužė jos kabineto langą, kai tau buvo devyneri, ir kas tą pačią vasarą ištrypė jos ypatingąsias tulpes? O kaip dėl to karto, kai tau buvo namų areštas ir pagavau tave sėlinant iš…
– Gerai jau gerai, – įširdęs tarė Adamas tiesdamas ranką, kad tik moteris užsičiauptų. – Tokiems dalykams turėtų būti taikomas senaties terminas.
– Nieko čia nepadarysi, – tarė Mardžė šypsodamasi. – Tetulės nesiskundžia atmintimi.
– Gali nė nesakyti, – sumurmėjo Adamas. – Klausyk, tai jau darosi juokinga. Sujunk mane su Šerile.
– Ji išėjo, – pakartojo Mardžė aiškiai tardama žodžius. – Ji nebegrįš. Būdama trečią mėnesį nėščia plūkėsi dieną naktį. Tai nebegalėjo ilgiau tęstis.
Stabtelėjęs jis atsisuko.
– Nėščia?
Mardžė linktelėjo.
Pasibaisėjęs jis iškėlė rankas į viršų.
– Ji visuomet tvirtino, kad yra ryklys. Jai patiko medžioti. Rykliai nepastoja ir nesprunka pusiaukelėje.
Mardžė gūžtelėjo pečiais.
– Man regis, ji buvo veikiau rykliu apsimetantis delfinas.
– Labai juokinga, – šaltai pratarė jis. – Šiais laikais niekuo nebegalima pasitikėti.
– Tiesa.
– Nebėra laiko kvailystėms, – burbtelėjo Adamas. – Man reikia naujos padėjėjos, tučtuojau.
Mardžė nusišypsojo.
– Kaip tik turiu tobulą kandidatę.
– Mardže, aš tave perspėju. Jau geriau tegu ji nepastoja ir neišvyksta iš anksto nepasakiusi.
– Savaime suprantama, – susierzinusi tarė ji.
– Ir man nereikia kramtomosios gumos iš burnos neišspjaunančios ir savo nuomonės neturinčios kvailos lėlės. – Jis ėmė nervingai vaikščioti pirmyn atgal vis labiau karščiuodamasis. – Man reikia subrendusio žmogaus, tokio, kuris mokėtų prakeiktą abėcėlę ir galėtų ką nors tinkamai surūšiuoti. Man toli gražu nereikia…
– Viršininke,