– Daugiau nenoriu matyti jokios moters. Niekada.
Po šio tūžmingo šeicho Farydo Al Zafero pareiškimo akimirksniui stojo tyla. Jo pašnekovas bandė susitelkti, tačiau tik dar labiau suirzo.
Tada Emadas Ibn Elkatebas atsiduso.
– Žinau, kad daugiau nenorite matyti moterų. Tačiau kadangi šioje situacijoje svarbiausias esate ne jūs ir ne sunkiai suvokiami jūsų sprendimai, reikalauju.
Farydas nepatikliai, pagiežingai nusijuokė.
– Tu, kuris, po velnių, kiekvieną kartą stengėsi įrodyti, kad visos jos yra apsimetėlės, prašai manęs iškęsti tai dar kartą? Nori, kad sukandęs dantis klausyčiausi dar niekingesnių, dar šlykštesnių melagysčių? Kas tu toks ir ką padarei Emadui?
Staiga Emadas prarado savitvardą. Farydas mirktelėjo. Farydo Al Zafero pašnekovas retai naudodavosi savo prigimtinėmis teisėmis, tvirtino, kad neatsiejama jo, kaip dešiniosios Farydo rankos pareiga – pripažinti šeichą savo valdovu.
Emadas Ibn Elkatebas atlyžo, jo veidas atrodė nuolankus: dvidešimt penkerius metus šis vyras buvo artimesnis Farydui nei pastarojo šeima, draugai ar medicinos centro personalas.
– Nuojauta, jog nusivilsite, buvo vienintelė priežastis, dėl kurios priešinausi tiems… sumanymams, dėl kurių susidūrėte su apsimetėlėmis. Bet kuriuo atveju, negaliu kaltinti jūsų dėl pasirinktų metodų. Manieji taip pat neatnešė naudos. Hešamas buvo pernelyg gerai pasislėpęs.
Farydas sukando dantis – jautėsi nusivylęs, niekam tikęs.
Hešamas. Jautri siela ir nepaprastas menininkas. Dešimties vaikų šeimoje – jauniausia, mylimiausia atžala.
Tai jų tėvo, karaliaus, kaltė, kad Hešamas pasislėpė. Daugiau nei prieš trejus metus Hešamas grįžo po ilgos viešnagės Jungtinėse Valstijose, kad paskelbtų, jog ruošiasi vesti. Suklydo pamanęs, kad pavyks įkalbėti tėvą bei gauti jo palaiminimą. Užuot apsidžiaugęs, karalius neregėtai įsiuto. Uždraudė Hešamui bendrauti su sužadėtine ir įsakė ruoštis vedyboms su mergina iš karališkųjų rūmų.
Kai Hešamas atsisakė paklusti, tėvas dar labiau įniršo. Karalius išrėžė, kad iš po žemių iškas tą ištvirkėlę amerikietę, bandžiusią įsibrauti į karališkąją šeimą, ir privers pasigailėti, jog susuko galvą jo sūnui. Maža to, karalius nesiruošė Hešamui leisti toliau švaistyti laiko betiksliams meniniams siekiams bei vengti princo pareigų. Nė motais, su kuo smaginasi Hešamas. Svarbiausia – palikimo klausimas. Tėvas neleistų teršti jų giminės vardo kažkokia menkaverte sąjunga. Hešamas paklus arba pasigailės.
Farydas su broliais ir seserimis užstojo jaunėlį, karaliui skyrus Hešamui namų areštą stengėsi padėti jam ištrūkti.
Apsikabinęs brolius ir seseris verkė, lemeno, kad privalo dingti, pabėgti nuo tėvo kurstomos neteisybės bei apsaugoti savo mylimąją. Maldavo visus duoti žodį, kad niekada jo neieškos ir dėl savo pačių gerovės laikys Hešamą mirusiu.
Nė vienas jų tokio žodžio nedavė.
Ir nors visi bandė nepamesti Hešamo iš akiračio, o Farydas ypač, jaunėlis, regis, pašalino visus savo pėdsakus.
Farydas vis labiau pyko ant tėvo.
Jei ne priesaika tarnauti savo žmonėms, taip pat būtų palikęs Džizaną. Tačiau taip nebūtų nubaudęs tėvo. Karaliui nesvarbu, jei praras dar vieną sūnų. Po Hešamo dingimo valdovas tepasakė, jog viliasi, kad jaunėlis neiškrės nieko, užtrauksiančio šeimai ir karalystei nešlovę. Farydas buvo įsitikinęs, kad tėvas verčiau jau matys Hešamą mirusį, nei leis jam susilaukti vaikų.
Tačiau nutiko dar blogiau.
Po daugelį metų trukusio Farydo troškimo susisiekti su broliu, jis sulaukė Hešamo skambučio iš ligoninės priimamojo Jungtinėse Valstijose. Iš paskutinių jėgų paskambino paprašyti paslaugos. Ne sau, o moteriai, dėl kurios paliko viską ir kuri tapo visu jo gyvenimu.
Pasirūpink Lyne, Farydai… ir mano vaiku… apsaugok juos… pasakyk, kad ji yra viskas… pasakyk jai… atsiprašau už tai, jog negalėjau suteikti to, ko ji nusipelnė, už tai, kad palieku ją vieną su…
Tokie buvo paskutiniai jo žodžiai. Farydas maldavo brolio pasakyti daugiau, palaukti, kol atvyks jo išgelbėti. Tačiau išgirdo nepažįstamojo balsą, informavusį, jog brolis nugabentas į operacinę.
Farydas kaipmat išskrido tuščiai vildamasis, kad spės laiku, tačiau jam atvykus brolis jau senokai buvo išleidęs paskutinį kvapą.
Dar labiau kentėjo sužinojęs, kad Hešamas buvo visiškai nekaltas dėl įvykusios katastrofos. Kažkoks aštuoniolikmetis vairuotojas praradęs kontrolę nušlavė vienuolika automobilių, pražudydamas daugybę žmonių bei dar daugiau sužeisdamas. Sielvartas aptemdė Farydui protą, tačiau vyras įstengė pasiūlyti pagalbą. Kaip pripažintas chirurgas ir vienas geriausių šios srities specialistų, jis buvo sutiktas išskėstomis rankomis, operavo sunkiausias neurologines traumas ir išgelbėjo pacientams gyvybes, tačiau Hešamui padėti nebegalėjo.
Farydas per vėlai sužinojo, kad automobilyje kartu su jaunėliu broliu buvo kažkokia moteris. Ji nenukentėjo, nė nebuvo atpažinta ir vos tik Hešamas mirė, paliko ligoninę. Duomenų bazėje žinių apie aukas taip pat nebuvo.
Kraujuojančia širdimi Farydas pargabeno Hešamo kūną į Džizaną. Po širdį veriančių laidotuvių, kuriose karalius nedalyvavo, Farydas pasišovė surasti Lynę ir brolio vaiką.
Tačiau Hešamas buvo pasislėpęs perdėm puikiai. Regis, vos žengęs kokį žingsnį, tuoj jį ištrindavo. Naujai prisiimtos tapatybės tyrimai neatskleidė buvus žmoną ar atžalą. Netgi pražūtingasis automobilis buvo nuomotas kitu vardu.
Prabėgus mėnesiui po brolio netekties Farydas sumojo, kad liko vienintelė išeitis. Jei nepajėgs rasti Hešamo moters, leis jai pačiai susirasti jį.
Farydas grįžo ten, kur Hešamas mirė, visoms žiniasklaidos priemonėms išplatino pranešimą, kad toji moteris su juo susisiektų. Žinutės buvo su potekste, kad kreiptųsi tik tinkamas žmogus. Ar bent jau Farydas stengėsi, kad jos tokios būtų…
Moterys tiesiog užpuolė Farydą.
Emadas vijo šalin įžūliausias melages: jau turinčias paauglius vaikus, bevaikes ir vis patarinėjo Farydui nebešvaistyti laiko. Emadas buvo įsitikinęs, jog tos moterys – turtų medžiotojos. Farydas, milijardierius chirurgas, šeichas, visada buvo aukso ieškotojų taikinys. Ir dabar prikvietė jų tuntus.
Farydas negalėjo nusileisti ir nepaleido nei vienos, kuri bent kiek atitiko kriterijus.
Kandidatėms nė nepravėrus burnos Farydas imdavo bjaurėtis. Tačiau prisivertė iškęsti visus prisistatymus. Buvo įsitikinęs, kad Hešamas, žmogus, mylėjęs ir kūręs grožį, pamilo tik vidumi ir išore tobulą asmenybę: gracingą, vertą pasitikėjimo. Bet kas, jei Hešamas nebuvo toks reiklus, kokiu jį laikė brolis?
Po mėnesį trukusių kankinančių nusivylimų Farydas grįžo namo pripažinęs, jog patyrė nesėkmę. Suprato, kad visi bandymai pasmerkti žlugti, jei nebus gauta naujos informacijos. Kitus du mėnesius Farydas kasdien mąstė apie brolio moterį ir vaiką – galbūt jie kažkur netoliese ir stokoja būtiniausių dalykų.
Farydas ėmėsi priemonių atgauti pusiausvyrą: sutiko su mokomosios ligoninės Valstijose prašymu atlikti nemokamas operacijas. Dalį laiko jis visada skirdavo geraširdiškiems darbams, tačiau niekada tokiu įtemptu grafiku. Jo paties medicinos centre darbo buvo pernelyg daug, kad užsiimtų labdaringa veikla. Paskutiniąsias keturias savaites vyras plušėjo iš peties ir tai palengvino širdgėlą.
Šiandien buvo paskutinė diena. Po tokio beprotiško tvarkaraščio Farydas bijojo gresiančio laisvo laiko, lyg tai būtų neišvengiamas šuolis nuo stataus skardžio…
– Somow‘wak?
Emado Jūsų didenybe išblaškė prisiminimus ir beviltiškumo jausmą.
Farydas atsistojo.
– Daugiau nesiruošiu priimti jokios moters, Emadai. Tu buvai teisus. Dabar manęs neperkalbinėk.
– Užtikrinu, nesistengiu. Atsikračiau galybės moterų, atėjusių su jumis pasikalbėti.
Farydas