Pirmas skyrius
– Dabar neatsigręžk, bet jis čia, tiesiai už mūsų.
Kai senos koledžo draugužės Tesos šnabždesys nutraukė mandagų pokalbį ir šampano taurių dzingsėjimą San Fransisko meno galerijoje, Evos Redmond širdis pašoko iki pat gerklės.
– Tu įsitikinusi?
Tesa žvilgtelėjo pro dešinį Evos petį.
– Aukštas? Taip. – Ji linktelėjo. – Tamsaus gymio? Taip. Gražus? Taip. Vienintelis nevilkintis kostiumo? Taip. – Nusišypsojo Evai. – Tai tikrai tavo maištingasis scenaristas. – Tesa vėl dirstelėjo Evai už nugaros. – Tau sekasi. Jis ne tik vienas, bet dar ir seksualesnis nei nuotraukoje.
Eva bukai įsispoksojo į šešių pėdų kvadratinę drobę priešais – paveikslas vadinosi Jausmų sprogimas, tačiau jos nepatyrusiai akiai tai labiau priminė sprogimą dažų fabrike – ir nurijo nuogąstavimų kamuolį, kuris gniaužė gerklę nuo tada, kai tą rytą įlipo į lėktuvą Hitrou oro uoste.
Žinojimas, kad vyras, dėl kurio nukeliavo penkis tūkstančius mylių, stovi už penkių pėdų, vertė jaustis taip, tarsi mėgintų nuryti akmenį.
– Puikumėlis, – sumurmėjo Eva.
Tesa nusijuokė ir ją kumštelėjo.
– Pasistenk neatrodyti tokia patenkinta.
– Kodėl turėčiau būti patenkinta? – sušnabždėjo Eva įsitikinusi, kad Niko Delisantro seksualumas čia niekuo dėtas. O kad jis būtų nuobodus akademikas. Gal ir nuobodu, tačiau nuobodumas turi savų pranašumų.
– O kodėl neturėtum? – atrėmė Tesa. – Manau, kad pranešusi karštam vaikinui, jog jis yra didžiulio nekilnojamojo turto Italijoje paveldėtojas, niekam nepakenksi.
Eva kilniai atsispyrė pagundai žvilgtelėti per petį.
– Taip, bet aš – tai ne tu, ar ne? – sausai paklausė draugės.
Apsivilkusi pečius apnuoginančią ledo mėlynumo suknią ir šešių colių dizainerio sukurtus aukštakulnius Tesa atrodė elegantiška, liekna ir be galo pasitikinti savimi – tarsi San Fransisko Sąjungos aikštės galerijos atidarymo šventėje jaustųsi kaip namie. Per pastaruosius trejus metus JAV Tesa susikūrė nepriekaištingą renginių organizatorės reputaciją ir net universitete sugebėdavo ištrūkti į Angliją. Tuo metu Eva laiką leido įkišusi nosį į apdulkėjusius, senus Kembridžo dokumentus ir kompiuterių duomenis. Ji negalėjo gražiais žodžiais išgelbėti savo gyvenimo – ir niekada nesijautė svetimesnė nei tarp šių gražių žmonių, kurie bendravimą pavertė meno forma.
Pripažinimas giliai viduje privertė pasijausti vieniša. Eva nuvijo šią mintį. Ji ne vieniša; jos gyvenimas toks, kokio norėjo. Ramus, saugus, patogus. Tik, deja, prieš dvi dienas viršininkas Henris Krenšeivas liepė leistis į kelionę per pusę žemės rutulio, kad būtų viešai pažeminta.
– Negaliu tiesiog prieiti ir pasakyti, kad jis Alegrijos kunigaikščio vaikaitis. Taip pat turėsiu pranešti, kad žmogus, kurį jis visą gyvenimą laikė biologiniu tėvu, nėra tikrasis jo tėvas. – Eva įsitempė pagalvojusi, kad turės kalbėti apie tokius intymius dalykus su nepažįstamuoju. Velniškai seksualiu nepažįstamuoju, kuris ramiausiai ignoravo visus jos mėnesį trukusius mėginimus susisiekti. – Nereikėjo leistis įkalbamai susitikti su juo čia. Taip nedera.
Tesa gūžtelėjo pečiais.
– Paprašyk ne iškart. Pirma su juo paflirtuok. Neabejoju, bus daug sukalbamesnis.
Eva tuo abejojo. Ji nemokėjo flirtuoti, o šis vyrukas buvo tikras meistras. Tai vienas iš dalykų, kuriuos sužinojo per ilgą tyrimą apie svarbų įmonės klientą, Nikolą Karminą Delisantrą – vyrą, kuris beveik garantuotai buvo neteisėtas vaikaitis, už kurio radimą donas Vinčenzas Palatinas Vitorijus Savargas De Rosis, Alegrijos kunigaikštis, pasiūlė didžiulius pinigus.
Sausi Delisantro gyvenimo faktai labai mažai sakė apie jo asmenybę – pabėgėlis iš Šiaurės Londono Holivude tapo sėkmingu scenaristu, apsigyveno San Fransiske ir prieš penkerius metus parašė sėkmingiausio dešimtmečio filmo scenarijų – išskyrus tai, kad turėjo didžiulį pasisekimą tarp moterų ir saugojo savo privatumą kaip vanagas.
– Dabar gali žvilgtelėti ir pamatyti, kas tavęs laukia. – Tesa parodė šampano taure. – Keitė Elmsli užspeitė jį į kampą, – užbaigė ji paminėdama išdidžią ir atkaklią galerijos savininkę, su kuria jos anksčiau pasisveikino.
Mėgindama kvėpuoti lygiai Eva apsisuko. Plaučiai sustingo, gurkštelėjus kokteilio su šampanu pasišiaušė plaukeliai ant sprando. Čia blogiau, nei ji manė.
Apžiūrinėdama už dešimties pėdų stovintį vyrą Eva suprato, kad ne tik nuplaukė per giliai – jai kilo grėsmė paskęsti.
Tesa teisi. Prastos kokybės nuotraukoje, kurią sugebėjo rasti internete, jis atrodė ne visai taip.
Nė viena žmogiška būtybė neturėjo teisės būti tokia tobula. Tankūs, banguoti, tamsiai rudi plaukai lietė trinto odinio švarko, kuris derėjo prie plono juodo megztinio ir džinsų, apykaklę. Kampuoti, atsikišę skruostikauliai, įdegusi oda, pabrėžianti itališką gymį, ir ištreniruotas, raumeningas daugiau nei šešių pėdų kūnas išskyrė jį iš nuobodžios, vietinių įžymybių ir garbingų žmonių minios. Paslaptingas, juodbruvas vyriškas grožis traukė moterų žvilgsnius, ir ji nebuvo išimtis – stebėjo, kaip atsipalaidavęs vyrukas stovi pasirėmęs į plikų plytų koloną, o galerijos savininkė jausmingai klega greta. Žinoma, seksualus, velniškai patrauklus, sėkmingas, tačiau truputį pavojingas Nikas Delisantras buvo tobulas vyro prototipas, kuris užtikrino savo rūšies išlikimą.
Eva atsiduso, nugara perbėgo šaltukas. Ji, priešingai, buvo moters prototipas, kuris užtikrino, kad rūšis išnyks. Jaunoji tyrėja, kurios žinios apie vyrus ir seksą apsiribojo keliais pasigrabaliojimais po studijų ir slapta aistra meilės romanams, ant kurių viršelių paprastai būdavo pusnuogiai vyrukai įspūdingais raumenimis.
Eva vėl nusisuko į Jausmų sprogimą, žvilgsniui slystant Tesos paskolinta dizainerio suknele. Jos pačios jausmai virte virė.
– Nieko nebus, – sumurmėjo labiau sau nei draugei. – Atrodau juokingai.
Tamsiai raudono aksomo drabužis skeltu sijonu ir atvira iškirpte ant draugės būtų atrodęs įspūdingai, tačiau Eva buvo dviem coliais žemesnė ir keliais coliais apvalesnė per krūtinę. Kai įsispraudė į šią suknelę prieš valandą, džiaugėsi, tačiau dabar jautėsi kaip apgavikė.
Ji nebuvo viena iš tų pribloškiančių vargšelių ilgomis, plėvesuojančiomis suknelėmis, kurios sugebėtų parklupdyti plėšikų piratų kapitoną. Ji rizikuoti nemėgstanti ir nekalta dvidešimt ketverių metų jaunoji tyrėja.
Tesa ramindama uždėjo ranką Evai ant dilbio.
– Neatrodai juokingai. Atrodai geidulingai.
Eva susikryžiavo rankas ant krūtinės.
– Rodyti jam savo krūtis – ne pati tinkamiausia taktika, – tarė ji, su kiekviena sekunde jausdamasi vis nesmagiau.
– Rytoj ryte turėčiau nueiti į jo agento biurą ir susitarti dėl susitikimo. – Toks buvo saugus, protingas Evos planas, kol per savo pažintis Tesa išsiaiškino, kad Nikas Delisantras šįvakar dalyvaus atidarymo iškilmėse ir pasirūpino, kad jos gautų kvietimus.
– Kai reikalas susijęs su vyrais, tarpelis tarp krūtų visada gerai, – patikino Tesa. – Pati sakei, kad šis darbas labai svarbus. Jei tas agentas tau atsakys, ką pasakysi savo viršininkui?
Eva nežinojo, ką atsakyti. Ponas Krenšeivas aiškiai pasakė, kad Roots Registry labai vertina De Rosio užsakymą, ir, jei Eva dingusį paveldėtoją pristatys anksčiau nei kitos kompanijas, kurias taip pat pasamdė kunigaikštis, jos lauks paaukštinimas.
Tai buvo stipri paskata. Eva dievino savo darbą su dienoraščių, gimimo, santuokos ir mirties liudijimų tyrinėjimais, dažnai leisdavo įsivaizduoti prieš kelis amžius gyventus gyvenimus – jų aistras ir skausmą, triumfą ir tragedijas. O paaukštinimas, dėl kurio taip stengėsi, pagaliau suteiks išsvajotą saugumo jausmą.
Tesa ištempė kaklą ir žvilgtelėjo Evai už nugaros.
– Panašu,