PROLOGAS
– Paskambink, kai suaugsi!
Emilė nėrė po vaiduokliškais, žiedais nukrautais medžiais ir išniro mėnesienos apšviestoje pievoje, o jai pavymui skambėjo pašaipus, džiugus ir dėl to vos pastebimo egzotiško akcento neatsispiriamai seksualus jo balsas.
Ji paskubino žingsnį, tetrokšdama kuo labiau atitolti nuo vyro šešėliuose. Panarinusi galvą, abejinga smalsiems Balforų dvaro pievas nusėjusių svečių žvilgsniams, ji skubėjo namo link, sukandusi nuo bučinio vis dar dilgčiojančią ir tvinkčiojančią lūpą.
Devyniasdešimt devintasis Balforų labdaros pokylis buvo įsibėgėjęs, iš palapinės sklindančią muziką papildė juokas, pokalbiai ir taurių dzingsėjimas. Kiekviename didingo namo lange žybčiojo šviesos, medaus spalvos akmeninės dvaro sienos prietemoje švietė auksu. Iš paskos iš sodo, šiurpindama švelnią Emilės odą, vijosi tamsa. Širdis krūtinėje daužėsi taip stipriai, kad ji juto tvinksint visą kūną. Užsklendus žemais laipteliais į namą, tas tvinksėjimas tik sustiprėjo.
Jis viską sugadino.
Ji taip ilgai laukė šio vakarėlio – visus tuos metus internate paskalų žurnaluose apgailėtinai rankiojo išspausdintus straipsnius apie kasmetinį Balforų pokylį ir gaudė vyresniųjų seserų slaptų pokalbių nuotrupas. Šįmet, pagaliau baigus baleto mokyklą, išaušo ir jos valanda.
Markstydamasi ji įžengė į ryškų prieškambarį. Iškart pasuko laiptų link, pasikaišė ilgą suknelę ir stengėsi negalvoti apie tai, su kokiu jauduliu vos prieš kelias valandas ją vilkosi. Jautėsi tokia suaugusi ir elegantiška.
Iki tos akimirkos, kai tos visažinės auksu tviskančios akys tingiai ją nužvelgė ir ji staiga pajuto kažką visiškai kita.
Įlėkusi į savo miegamąjį, užtrenkė duris ir sunkiai alsuodama trumpam į jas atsirėmė. Kambarys skendėjo violetiniuose šešėliuose; jie nugludino visus kampus, o pažįstamus daiktus vertė keistais ir neatpažįstamais. Bet šviesos ji nejungė. Vietoj to priėjo prie lango.
Priešais atsivėrusiame sode žybčiojo mažytės švieselės. It vaikiškos knygos iliustracija – užburta karalystė, drugelių pobūvis. To labiausiai ir noriu, pamanė ji ir staiga sukūkčiojo, degančią kaktą priglaudusi prie stiklo. Troško, kad šis vakaras būtų pasakiškas, kad žavusis princas ją įsimylėtų.
Jos žvilgsnis nuklydo tolyn, už plonyčių žėrinčių lempelių girliandų ir blizgančių sietynų, tolyn į pačią tamsą, kur po medžiais klaidžiojo tamsūs šešėliai.
Jis ten.
Emilė prispaudė rankas prie stiklo ir staiga pajuto tokį aštrų ir skausmingą ilgesio dūrį, kad kurį laiką nė negalėjo įkvėpti. Vėsus, švarus jo lūpų skonis vis dar buvo likęs ant jos lūpų; ji perbraukė jas liežuviu ir prisiminė tą akimirką, kai jis išniro iš tamsos tiesiai priešais ją ir prisitraukė artyn – lėtai, neskubriai, lyg tai būtų pats natūraliausias dalykas pasaulyje…
Ir pabučiavo.
Ji buvo pernelyg priblokšta, kad pasipriešintų. Staiga užliejusi milžiniška potvynio banga ėmė traukti ją gilyn į šiltus, slaptus neapčiuopiamų jausmų sūkurius, versdama visiškai pamiršti sveiką protą. Jo lūpos judėjo lėtai ir įgudusiai, delnai glamonėjo sprandą, o jos nugara vilnijo toks visa apimantis malonumas, kad netrukus ji pasijuto labai įsitempusi ir trapi, regis, ims ir suduš.
O tada jis pakėlė galvą, ir ji trumpam pagavo tą gudrų spindesį auksinėse akyse. Burtai išsisklaidė, ji vėl atsidūrė realybėje, gaudė orą ir baisėjosi tokiu nepažįstamu savo pačios elgesiu. Išgąsdinta to, kaip lengvai jis privertė ją šitaip pasielgti.
Princas Luisas Kordoba iš Santosos buvo išvaizdus, jokių abejonių. Bet meilė jam nerūpėjo, o po tuo dizainerio siūtu kostiumu ir pribloškiama šypsena slypėjo tikrai ne gerasis, žavusis pasakų princas.
Jis pavojingas, svaiginantis, apgaulingas…
Jis vilkas.
PIRMAS SKYRIUS
Po metų
Balforų dvaras – auksinis, didingas ir žvilgantis it topazai smaragdinio velveto pataluose. Kiekvieną jų užkampį Emilė pažinojo kaip savo delną. Vis dėlto suskretusioje, degalais dvokiančioje požeminėje metro stotyje tą vyrą pamatyti Emilė tikėjosi mažiausiai.
Buvo pats pikas. Nešama minios susierzinusių ir kažkur skubančių žmonių, markstydamasi vaiskioje gegužės vakaro šviesoje Emilė iš pradžių pamanė, kad įsivaizduoja. Kad po dviejų savanoriškos tremties mėnesių, kurie atvėrė jai visiškai naujas žodžio niūrus prasmes, namų ilgesys pagaliau nugalėjo ir jai ėmė vaidentis.
Ji sustojo it įkasta, į nugarą atsitrenkė kažkur skubantis vyras ir riebiai nusikeikė. Murmėdama atsiprašymus, Emilė nuleido galvą ir prasibrovė pro lyg upė iš metro besipilančius žmones atgal prie laikraščių kiosko. Tikriausiai suklydo. Tikriausiai pamatė Bakingamo rūmų nuotrauką, gal rašoma apie kokį nors smulkų karališką gandą arba…
Balforus krečia nesantuokinis skandalas
Iš siaubo apsvaigusi Emilė čiupo laikraštį ir paskubomis perskaitė tekstą po antrašte. Jis tiesiog skendėjo šauktukuose, buvo pilnas gudrių nutylėjimų, bet labiausiai jai užkliuvo vardai: Olivija Balfor… Bela… Aleksandra… Zojė…
Zojė?
– Ar pirksite tą laikraštį? Čia jums ne biblioteka.
Iš kažkur atsklidęs jos mintis pertraukė suirzęs pardavėjo balsas.
– O. Taip. Atsiprašau. Žinoma, – skubiai tarė ji, kyštelėjusi ranką į megztinio kišenę ištraukė penkis svarus, kuriuos jai įkišo girtas verslininkas, išsipasakojęs apie savo žmoną ir vaikus, o paskui pakišęs ranką po sijonu. Pardavėjas patenkintas jai mirktelėjo lyg sąmokslininkas.
– Ak, tas turtuolių gyvenimas, ką? Gražiausi namai įspūdingiausiose pasaulio vietose, mašinos, pinigai, puotos – bet ar bent vienas iš tų Balforų laimingas? – purtydamas galvą, jis džiugiai sukikeno.
Ne, – vangiai pamanė Emilė ir gniauždama rankoje laikraštį nuėjo šalin. – Nemanau, kad mes laimingi, jau nebe. Norėjo ir pati jam nusišypsoti, bet veidas buvo sustingęs, akys plačios ir nemirksinčios, o straipsnio nuotrupos galvoje vis plėtėsi: pribloškiamas atradimas… nesantuokinis romanas… negarbė… skandalas…
Vos prieš metus viskas buvo kitaip. Tada, kai ji džiūgavo rengdamasi vakarėliui, o susirinkus svečiams laiptais nusileido žemyn vilkėdama mėlyna šilko suknele ir jausdamasi tokia suaugusi.
Bet nebuvo. Bent jau tada. Buvo kvailai, gėdingai naivi.
Prisijungusi prie žmonių minios, traukiančios ją į beorį tunelį, Emilė laikraštį su šlykščia antrašte spaudė prie savęs, lyg taip nuo pasaulio galėtų nuslėpti kaltinimus ir spekuliacijas. Laukdama metro neramiai pastebėjo, kad kairėje sėdinti moteris irgi turi tą patį laikraštį ir straipsnį skaito taip, lyg jis visiškai nieko nereikštų.
Dundėjimas tamsoje pranešė apie atvykstantį traukinį. Prasibrovusi pro minią Emilė su jai nebūdingu ryžtu šoko į vagoną ir pirmą sykį gyvenime užėmė laisvą vietą pirma neapsidairiusi, ar jos nereikia kam kitam. Traukiniui truktelėjus ir pasileidus į tunelio tamsą, ji giliai įkvėpė ir išlankstė laikraštį.
Išskirtinės naujienos! Kai mėlynas kraujas pagenda
Vakar vakare visų akys krypo ten pat – į Balforų labdaros pokylį! Bet šį kartą pamatėme daugiau nei tik blizgučius ir spindesį.
Pokylio užkulisiuose Oliviją Balfor ir skandalingąją jos dvynę Belą pribloškė naujiena, kad amžiną atilsį jų motina visuomenės veikėja Aleksandra Balfor jų sesers Zojės susilaukė po nesantuokinio romano!
Prikandusi lūpą, kad tik neištrūktų nerimastinga aimana, Emilė pakėlė galvą ir nieko nematančiomis akimis įsispoksojo į priekį, o mintyse iškilo Zojės veidas. Gražiosios, beprotiškosios Zojės pribloškiamai žaliomis akimis, išskyrusiomis ją iš mėlynakių seserų būrio.
Ji vėl pažvelgė į laikraštį, paskubomis permetė akimis likusį straipsnį; mintys lėkė šuoliais, suko skrandį. Ji drebėjo,