Pirmas skyrius
Ligoninės slaugytoja Elison Foršei žvilgtelėjo į laikrodį, kabantį ant baltutėlės personalo kabineto sienos Skubios pagalbos skyriuje, ir pagalvojo, kaip gerai būtų gebėti pagreitinti laiką vienu pirštų spragtelėjimu. Tuomet aštuonios valandos ir šešios minutės, likusios dirbti per paskutiniąją gydytojo Džeredo Pedžeto pamainą, išnyktų akimirksniu.
Kaip ir jis pats.
Aleliuja!
Elės galvoje garsiai uždainavę sopranų balsai ir jų privatus koncertas netikėtai nutilo, kai atsidarė durys ir iš koridoriaus ataidėjo balsų klegesys, nuslopinęs visą džiaugsmą.
Elė susigūžė, įsmeigė akis į atverstą paciento kortelę ant apskrito stalo ir pamėgino susikaupti skaitydama mažosios Molės Dokins, pirmosios to vakaro pacientės, duomenis. Ši trejų metų neklaužada šviesiais plaukais ir mėlynomis akimis bandė įkąsti priimamojo slaugytojai ir įspyrė Elei, kuri rengėsi apžiūrėti sužeistą mergytės kojos nykštį. Tada pasirodė gydytojas Pedžetas, pagyrė Molės rožine spalva nudažytus kojų nagelius, dailias auksines grandinėles ant kulkšnies ir riešo, ir tatuiruotę su princesės atvaizdu jai ant rankos. Per keletą minučių jis sužavėjo mažąją pacientę, ir ši ramiai leido nuauti basutę, o tai tik patvirtino Elės įtarimus. Nė viena moteris, nesvarbu kokio amžiaus, neįstengia atsispirti to vyro žavesiui.
Jei tik būtų vakcina, galinti apsaugoti nuo jo, Elė nedvejodama paprašytų dvigubos dozės.
Džeredo artėjimą visuomet pajusdavo iš švelnaus oro dvelksmo, panašaus į elektrostatinę trauką, dėl kurios Elės plaukeliai ant rankų pasišiaušdavo ir pakrypdavo į gydytojo pusę, širdis imdavo greičiau plakti, o jiedviem kalbant – jei tik būdavo vienu du – užimdavo kvapą. Akies krašteliu ji pamatė Džeredą, vilkintį mėlyną gydytojo uniformą ir avintį raudonas gumines gydytojo klumpes. Jis pritraukė kėdę prie Elės, atsisėdo ir palietė delnu jos ranką. Aišku, tyčia, žaltys.
– Ėmei manęs vengti, – ištarė gydytojas Pedžetas.
– Ar tu ne pernelyg geros nuomonės apie save? – atkirto Elė, nors ir žinojo, jog jis teisus.
– Pirmadienį išvykstu.
Puiku! Pagaliau! Jo pasirodymas prieš tris mėnesius įsuko Elės gyvenimą į neramų verpetą. Dabar, kai laikinas paskyrimas baigiasi ir Džeredas rengiasi išvykti, Elė galės grįžti į įprastas vėžes, daugiau jis jos įkyriai nebeerzins nei darbe, nei atsitiktinai sutikęs laisvomis dienomis. Abejingai mostelėjusi ranka, Elė atsakė:
– Tu čia ar kitur, gyvas ar miręs – man vis tiek.
– Kas tau, Katyte Ele? – paklausė jis ir čiupo jos rašiklį. – Juk žinai, kad kalbi netiesą.
– Įkyrėjai kaip rakštis užpakalyje, – atšovė Elė šnairuodama į jį. – Be to, puikiai žinai, jog nemėgstu, kai mane šitaip vadini.
– Aha, – tarstelėjo Džeredas, jo skaidrios žalios akys žaismingai žybtelėjo ir veide pasirodė gundanti tobula šypsena ir skruostų duobutės, kankinusios Elę sapnuose. Džeredas atsilošė ir tebelaikydamas Elės rašiklį sunėrė savo ilgus pirštus už galvos. – Štai todėl man taip linksma.
Ji pamėgino pagriebti rašiklį, stengdamasi nesušiaušti jo dailiai sušukuotų tamsių plaukų. Džeredas iškėlė ranką, kad Elė nepasiektų, žvilgsniu kviesdamas prieiti artyn.
Elė nejudėjo.
Džeredas numetė rašiklį ant stalo.
– Girdėjau, jog šįvakar einate švęsti mano išvykimo, – pasakė Džeredas nepaminėdamas, kad jo niekas nekvietė.
Elė patraukė pečiais norėdama nuvyti šalin mintį apie kitą, ne tokią džiugią, šio vakaro priežastį.
– Norėdamos pašėlioti merginos gali prisigalvoti daugybę priežasčių. Be to, tai žymiai paprasčiau, nei svarstyti, kaip sudeginti tavo iškamšą.
Džeredas palinko artyn, pasidėjo alkūnes ant stalo ir įsispoksojo į ją.
– Nori mane įžeisti, Katyte? – švelnus žemas balsas kiaurai persmelkė Elę.
Praėjus keturioms iš dvylikos neramių naktinės pamainos valandų Džeredas vis dar drįso kvepėti gaiviai, lyg ką tik išėjęs iš dušo. Elė mintyse nevalingai įsivaizdavo, kaip aukštu stangriu nuogu kūnu sruvena putotas vanduo. Ji tvardėsi iš visų jėgų, kad tik neimtų kumščiais trankytis galvos.
– Įdomu, kas dedasi toje mažytėje dailioje galvelėje? – paerzino Džeredas įsistebeilijęs jai į veidą, tarsi norėdamas permatyti kiaurai ramią – kaip Elė vylėsi – jos išorę.
Dievulėli, nejaugi jam pavyko? Ištisus mėnesius ji vijo šalin mintis apie Džeredą. Iš pradžių lyg ir sekėsi, bet dabar nebepavyksta.
Tik atstumas viską išspręs, tad Elė susirinko pacientų korteles ir pakilo eiti.
Džeredas atsistojo, užtvėrė jai kelią ir atsidūrė taip arti, kad Elė netgi įžiūrėjo mažytį šlakelį ant jo odos prie trikampės kaklo iškirptės, primenantį šokolado trupinėlį, kurį norėjosi švariai nulaižyti. Gaivus Džeredo kvapas svaigino ir neleido blaiviai mąstyti.
Elė baiminosi, jog Džeredas pastebės jos jaudulį, todėl norėdama išvengti jo žvilgsnio, nukreipė akis tiesiai į jo raktikaulį.
– Prašau pasitraukti man iš kelio.
– Juk iš tiesų nori, kad pasilikčiau, o ne pasitraukčiau.
– Moki skaityti mintis? – Elė žengtelėjo atgal. Toliau. Kuo toliau nuo jo. Būtų geriausia, jei jis išsinešdintų į kitą žemyną, tačiau pakaks ir į kitą Niujorko valstijos pakraštį, priešingoje pusėje nuo čia, kur buvo gavęs laikiną paskyrimą.
– Taip, – atsakė Džeredas ir palinko prie Elės. – Ir jūsų, slaugytoja Foršei, mintys ne visai padorios.
– Vadink kaip patinka, bet tuoj tikrai trenksiu stetoskopo galvute. Traukis šalin. – Elė atstūmė jo ranką. – Turiu grįžti prie darbo, tu – taip pat.
Džeredas akimirką surimtėjo.
– Ar kada nors man atleisi?
– Atleisti galima tik tam, kuris tau rūpi, – atkirto Elė ir įsmeigė žvilgsnį jam į akis. – O tu man – niekas. Visiškas niekas.
– Tau tereikia pabandyti.
Ir vėl viskas iš pradžių.
– O aš visai nenoriu. Nuo pat pirmos tavo paskyrimo dienos, paskyrimo, kurį tavo draugas – mano buvęs vaikinas – rekomendavo tau, jei jau kalbant atvirai, tu iš kailio nėreisi, kad mus išskirtum.
– Netiesa, – paneigė Džeredas iškėlęs smilių. – Tą dariau tik tada, kai supratau, kad judu nesate laimingi.
Tiksliau sakant tada, kai Džeredas nusprendė, jog Elė netinkama jo draugui.
– Aš buvau laiminga, – atkirto Elė pagalvojusi, kad kur kas labiau tiktų pasakyti: Man buvo patogu. – Ir Maiklas. Viskas buvo gerai, kol pasirodei tu. Staiga ji suabejojo savo žodžiais. Elė dirbo netausodama savęs, kad tik taptų tokia moterimi, kokios reikėjo Maiklui.
– Tu jo nemylėjai, – priminė Džeredas.
Ji tikrai jo nemylėjo. Tačiau gydytojas Maiklas Šefordas jai puikiai tiko. Pastovus. Patikimas. Nuspėjamas. Be to, jis tyliai, nesavanaudiškai rūpinosi Ele. Galbūt vėliau, praėjus daugiau laiko, ji būtų pamilusi Maiklą. Kurgi ne, Ele, – ištarė ji mintyse.– Juk praėjo ištisi metai.
– Nenoriu kalbėti apie gyvenimą su Maiklu, – pasakė Elė, nutrenkė ant stalo segtuvus ir nusisuko nuo Džeredo. – Tai tu jį nusivedei į barą, prigirdei ir išsiuntei namo su Venda iš Pediatrijos skyriaus. Juk žinojai, kad ji įsižiūrėjusi Maiklą.
– Ele, aš nesodinau jo į automobilį jėga. Nenurengiau ir nepargrioviau į jos lovą.
Po galais, Elė nenorėjo vėl įsivaizduoti, kaip viskas vyko.
– Bet tu ir nebandei jo sulaikyti. Koks gi tu draugas?
Džeredas jai tikrai ne draugas. Jei ne jis, Elė gražiai ir tyliai gyventų su Maiklu,